Sveikinu Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokytojus bei auklėtojus, moksleivius bei jų tėvelius, švenčiančius dešimtąsias gimnazijos atkūrimo metines. Džiaugiuosi, kad šis švietimo ir dvasingumo židinys skleidžia tikėjimo, dvasios ir mokslo šviesą.
Ką tik evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius apie gerą medį ir jo vaisius. Ši evangelija gali būti dvejopai pritaikyta šios dienos šventei.
Visų pirma, gimnazija jau gali matyti savo darbo vaisius, nes ne viena abiturientų karta subrendo šioje mokslo įstaigoje. Jaunuolių, baigusių Jėzuitų gimnaziją, galime sutikti ne tik pasaulietinėse įstaigose, bet ir Bažnyčioje. Kunigai, vienuolės, Bažnyčios sielovados bendradarbiai – tai vis gražūs gimnazijos vaisiai, kurie džiugina ir auklėtojus, ir mus visus.
Tačiau vaisius veda tik subrendę medžiai, o medis auga ilgai. Apmąstydami evangelijos mintį, atsigręžkime į šeimos augimą ir dvasią, nuo kurios didžiausia dalimi priklauso, kokie bus mokyklos darbo, ugdymo ir auklėjimo pastangų vaisiai. Deja, mūsų šeimos šiandien patiria didelę krizę.
Modernioji kultūra niokoja šeimą ir jos prigimtines teises, siūlydama laisvę, malonumus, naudą ir lengvą praturtėjimą. Reliatyvizmo idėjos vis labiau įsiskverbia į mūsų namus atnešdamos sumaištį, nerimą, skausmą ir nusivylimą. Televizijos ekrane ir spalvinguose žurnalų viršeliuose besipuikuojantys jauni vyrai ir moterys už kadro išgyvena skaudžias gyvenimo dramas. Motinos, vardan savo laisvės ir malonumo atsisakiusios auginti vaikus, tampa vienišomis ir nelaimingomis. Moralinių orientyrų netekusioje šeimoje įsivyrauja pragmatizmas, karjerizmas, kuris išsekina sielas paversdamas žmones vartotojiškos visuomenės sraigteliais. Tai liūdna ir net, sakyčiau, tragiška mūsų visuomenės padėtis, kuri negali nekelti susirūpinimo. Todėl noriu šiandien kreiptis į visus, kurie auklėja jaunimą, būsimąją mūsų tautos šeimą, kviesdamas su atsakingumu ir kantria meile sugrąžinti šeimai jos tikrąsias vertybes ir reikšmę.
Jūs visi atėjote čia prašyti Viešpaties pagalbos savo vaikams, jaunimui. Jėzus šiandienos evangelijoje sako: Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie, o nedarote, ką sakau?“ Toliau jis paaiškina, ką reiškia vykdyti Jo žodį: tai statyti namą su giliai iškastais pamatais. Tik tokio namo nenugriaus gyvenimo potvyniai.
Tėvų ir vaikų pasirinkimas mokytis katalikiškoje gimnazijoje liudija, kad jie nori savo vaikų gyvenimą pastatyti ant tvirtų pamatų. Kokie yra tie pamatai? Kuo remiasi jėzuitų ugdymo programa? Joje skaitome, kad svarbiausias tikslas – sąmoningas tarnystės kitam dvasios ugdymas. Asmens kompetencija vertinama kaip nesuinteresuotos tarnystės kitiems išraiška. Tai be galo svarbūs ir gražūs tikslai. Tiesa, jie labai nemadingi mūsų dienų pasaulyje ir Lietuvoje. Šie tikslai kviečia atsispirti vartotojiškos kultūros taisyklėms, kurios skelbia, kad esminis svertas kovoje už įsitvirtinimą visuomenėje yra pinigai ir konkurencija.
O juk visa Evangelija mus moko tarnauti kitiems. Kristus atėjęs į žemę ne tik mokė, bet ir pats tarnavo. Tarnystė neatskiriama nuo meilės. Dievo ir artimo meilė kiekvieną žmogų atgręžia į tarnystę ir pagalbą. Gražu, kad Jėzuitų gimnazijos moksleiviai ne tik mokosi, bet ir yra aktyvūs meilės tarnystės puoselėtojai. Senelių, ligonių, našlaičių lankymas, maitinimas, pagalba, – tai meilės žygdarbiai, kurie ugdo jaunoje širdyje atodairą, užuojautą ir gailestingumą.
Augti meilei jauno žmogaus širdyje reikia tikėjimo aplinkos. Nepakanka vien mokyklos, būtina, kad tikėjimas, meilė juos lydėtų ir šeimoje. Kyla klausimas, kaip namuose sukurti krikščionišką aplinką?
Daugelyje šeimų labai stinga bendravimo. Šeimos nariai be galo užimti savo reikalais, o trumpas bendro buvimo valandėles pasiglemžia televizorius, kuris perša savo dėsnius. Jeigu trūksta šeimos bendravimo, neįmanoma dalintis tikėjimu, kyla įvairiausių nesutarimų, nes šeimos nariai menkai pažįsta vieni kitų poreikius ir problemas. Tėvai ir vaikai atitolsta, jaunimas ieško ir randa atsakymus į gyvenimo klausimus gatvėje, o ne namuose.
Negalima nepaminėti, kad dar nedaugelis tėvų patys rūpinasi brandžiu savo ir savo vaikų tikėjimu. Neretai iš tikėjimo visumos pasirenkama tai, kas patinka, paliekant nuošaly tikėjimo aspektus, reikalaujančius daugiau asmeninių pastangų. Tokiu atveju tikėjimas lieka teorinis arba, kaip dažnai sakoma, šventinis dalykas. Toks tikėjimas turi mažai įtakos mūsų kasdieniam veikimui. Visi sutaria, kad tikėjimas ir vertybės priimamos tik tuomet, kai jomis gyvenama. Ir tai ne kieno kito, o šeimos uždavinys.
Niekas geriau už šeimą neperteiks moralės, kilnių poelgių, religinio patyrimo, atsakomybės, ištikimybės principų. Tačiau tai turi būti ne žodžiais sakoma, bet tėvų gyvenimu liudijama. Anksčiau tikėjimas šeimose būdavo perduodamas kasdienio patyrimo dėka: vaikai matydavo besimeldžiančius tėvus, sekmadienį visi drauge eidavo į bažnyčią, tėvų poelgius lemdavo jų religiniai įsitikinimai. Juos vaikai natūraliai perimdavo iš tėvų. Parapija, mokykla tik pagrįsdavo pasirinkimo motyvus, sustiprindavo ir praplėsdavo patirtį. Šiandien daugelyje šeimų juntama tikėjimo tuštuma, todėl tikėjimą perduoti tampa vis sunkiau. Žodžiai netenka prasmės, jeigu jie nėra įkūnijami.
Krikščioniška šeima yra ta, kuri gyvena krikščionišką gyvenimą. Visų pirma jį lemia tėvų sutarimas, namų atmosfera. Šventasis Tėvas Benediktas XVI jaunimo dienų Kölne metu ragina jaunimą iš naujo atrasti sekmadienį. Tai ypatinga diena visai šeimai. Bendra malda prie Viešpaties altoriaus, tikėjimo maitinimas Eucharistija ir Dievo Žodžiu, bendri pietūs, pasivaikščiojimas, pokalbiai – tai šeimos gyvybingumo ir šventumo pamatas.
Tėvai dažnai susirūpinę savo vaikų akademiniu formavimu, tačiau nevalia pamiršti ir religinio ugdymo, tokio svarbaus jų ateičiai. Negalime šio ugdymo palikti vien mokyklos programoms. Šeimoje, kur vyrauja egoistiniai, netvirti santykiai, kurioje nesimeldžiama ir netarnaujama vienas kitam ir artimui, bus ištrinama tai, kas su pasiaukojimu buvo ugdoma mokykloje. Išmokti krikščioniškai gyventi nukrikščionėjusioje visuomenėje – tai reiškia gyventi gyvu tikėjimu, o ne vien tradicijomis. Tikėjimas turi būti grindžiamas Dievo ir artimo meilės patirtimi. Tik tuomet subręs tvirtos asmenybės, gebančios dalytis savuoju tikėjimu, nebijančios abejonių ir nesigėdijančios savojo tikėjimo. Tik toks tikėjimas atlaikys neramių laikų audras.
Visi mes trokštame, kad mūsų jaunimas būtų tvirtas savo įsitikinimais ir tikėjimu, kad skleistų aplink save gėrį ir džiaugsmą. Išugdyti vientisą ir brandžią asmenybę galėsime tik visi drauge, tik nuoširdžiai bendradarbiaudami. Melskime Dievą pagalbos šiame svarbiame, nelengvame kelyje, kuriame šeima, mokykla ir Bažnyčia suvienija savo jėgas ugdydama naują žmogų.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas