Kovo 1 d. vilties piligrimai, gyvenantys Lietuvoje ir išeivijoje, pradėjo nacionalinę Jubiliejinių metų piligrimystę melsdamiesi Laterano Švč. Išganytojo, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto bazilikoje. Bazilikos fasade įrėžta, kad šioji yra švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t. y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva.
Laterano baziliką pastatydino imperatorius Konstantinas tuoj po to, kai jo įsakymu visoje Romos imperijoje buvo nutraukti krikščionių persekiojimai. Imperatoriaus funduotą baziliką 324 m. lapkričio 9 d. pašventino tuometis Romos vyskupas popiežius Silvestras. Nuo to laiko Laterano bazilika iki mūsų dienų yra Romos vyskupų katedra. XVI a. pastačius Šv. Petro baziliką, katalikybės centras iš Laterano persikėlė į Vatikaną, tačiau Romos vyskupijos katedros titulas paliktas Švenčiausiajam Išganytojui ir šventiesiems Jonui Krikštytojui ir Jonui Evangelistui dedikuotai bazilikai.
Lietuvos piligrimai savo kelionę pradeda žengdami per Šventąsias duris. Šios durys, paprastai užmūrytos, atidaromos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus. Lietuvos vyskupų konferencijos nacionalinis atstovas 2025 m. Jubiliejui Lietuvoje koordinuoti kun. Artūras Kazlauskas žurnalui „Artuma“ pasakodamas apie duris ir jų simboliką mini, kad ėjimas pro Šventąsias duris negali būti tik erdvės pakeitimas ‒ jis turi apvalančio perėjimo per Kristų vertę. Apskritai bažnyčios durų peržengimas turėtų išreikšti kiekvieno krikščionio troškimą susitikti su Dievu ir Kristaus Kūno nariais; jis turėtų priminti pirmąjį įžengimą į bažnyčią krikštytis, taip pat vėlesnius įžengimus švęsti kitų sakramentų, ypač sekmadienio Eucharistijos. Bažnyčios slenksčio peržengimas žymi perėjimą iš išsiblaškymo į susikaupimą, iš veiklos į šventimą, iš išsiskirstymo į bendrystę, iš tūkstančio darbų šėlsmo į sėdėjimą prie Mokytojo kojų klausantis Jo Evangelijos.
Greta bazilikos yra aštuoniakampė krikštykla, kur pagal padavimą buvo pakrikštytas pats imperatorius Konstantinas. Jau nuo IV a. joje buvo krikštijami visi Romos tikintieji. Neatsitiktinai tad seniausia pasaulyje krikštykla buvo pastatyta prie svarbiausios miesto ir pasaulio bažnyčios. Popiežius Pranciškus 2018 m. katechezėje kvietė žavėtis, kad Bažnyčia per Krikštą tampa kiekvieno pakrikštytojo Motina: „Man patinka cituoti lotynišką įrašą, esantį senajame Laterano baptisteriume, kuriame galime išskaityti popiežiui Sikstui III priskiriamus žodžius: „Motina Bažnyčia per vandenį mergeliškai gimdo vaikus, kuriuos pradėjo per Šventąją Dvasią. Jūs, šioje versmėje naujai atgimusieji, laukite Dangaus Karalystės.“ Kaip gražu: Bažnyčia, kuri mus pagimdė, Bažnyčia, kuri yra motiniškos įsčios, ji yra mūsų Motina per Krikštą.“
Kitapus Laterano bazilikos išlikę Šventieji laiptai, vedantys į buvusią popiežių privačią koplyčią. Laiptai Romoje IV a. atsirado šv. Elenos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos, iniciatyva. 28 pakopos primena Poncijaus Piloto rūmuose esančius laiptus, kuriais Jėzus Kristus žengė į pasmerkimą. Piligrimai, lankantys Šventuosius laiptus, jais kopia klūpomis, išreikšdami savo pamaldumą ir pagarbą su Išganytojo gyvenimu susijusioms relikvijoms. Kun. Mozė Mitkevičius sakė, kad „kūniškam žmogui reikia apčiuopiamybės, juslinės patirties. Kopiant Šventaisiais laiptais keliais patiriamas fizinis nuovargis priartina Kristaus kančią ir padeda suprasti, kad Jėzaus kančia nebuvo tik graži idėja. O kartais prie to, kas nepasiekiama protu, prieinama suklupus ant kelių.“
Piligrimystė neatsiejama ir nuo Atgailos ir Sutaikinimo sakramento (atliekant asmeninę išpažintį) šventimo. Kaip įvadiniame žodyje sakė kun. Artūras Kazlauskas, „sutaikinimas vyksta ne vien su Dievu, bet ir su bendruomene. O tai įmanoma padaryti tik konkrečiai: kaip konkreti buvo nuodėmė, taip ir susitaikinimas yra konkretus.“ Apmąstę atliktus gerus ir blogus darbus, pripažinę savo apsileidimus piligrimai pasklido po Laterano baziliką, kad susitaikintų su Dievu, o per jį, kun. Artūro žodžiais tariant, ir „su visa visata, su labai konkrečiais dalykais, tai yra – su savo artimu, su savimi pačiu, o galiausiai – su bendruomene ir Bažnyčia“.
Šv. Mišias gausiai susirinkusiems piligrimams aukodamas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila priminė, kad atleistos nuodėmės, pelnyti atlaidai ir piligrimystė nėra dovana vien tik asmeninėms reikmėms: „Jubiliejus, šių dienų piligrimystė, o kartu ir Šventoji Dvasia mus, čia susirinkusius, tepaskatina pamąstyti ir apsispręsti labiau įsijungti į Bažnyčios misiją savoje parapijoje, vyskupijoje mums galimais būdais ir taip tęsti Kristaus pradėtą misiją. Išties, kur bedirbtume, kokia mūsų profesija, kokios galimybės bebūtų: ar malda, ar savo laiko, gebėjimų panaudojimu, ar konkrečia pagalba, ar savanoryste, ar tiesiog palaikymu, – kiekvienas galime prisidėti prie Jėzaus pradėtos misijos padėti vesti žmones į išganymą, į amžinąjį gyvenimą.“
Vyskupo Rimanto Norvilos padrąsinti Vilniaus arkivyskupijos piligrimai dieną baigė lankydamiesi šv. Sebastijono katakombose, vietoje, kur buvo laidojami pirmųjų amžių krikščionys, jiems prieinamu būdu prisidėję prie Kristaus pasiuntinybės tęsimo Bažnyčioje savo gyvenimo realybėje ir tuo tapę pavyzdžiais visiems šių dienų krikščionims.
„Šv. Kazimiero vardas Romoje įsikūrusiai lietuvių kolegijai buvo suteiktas ne tik dėl to, kad
jis yra dangiškasis globėjas, bet ir dėl to, kad jis nuolat, per visą jo kulto istoriją, buvo
matomas kaip gelbėtojas“, – minėdama lietuvių kolegijos 75-metį yra sakiusi ambasadorė
prieš Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Todėl ir Vilniaus arkivyskupijos
piligrimai, dieną baigdami susitikimu kolegijoje, meldėsi, kad šv. Kazimieras skubėtų į
pagalbą, prireikus kasdieniais pasirinkimais skelbiant Evangelijos žinią ir tęsiant Kristaus
misiją.
Vilniaus arkivyskupijos informacija