1965 m. gruodžio 5 d., Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos. Jose dalyvavo Romos katalikų, ortodoksų, evangelikų atstovai. Sausio 25 d. Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje 18 val. įvyks ekumeninės pamaldos. Kokia krikščionių vienybės situacija Lietuvoje šiandien?
„Lietuvos evangelikai liuteronai džiaugiasi, kad mūsų laikais sutarimas tarp įvairių krikščionių konfesijų Lietuvoje yra geriausias, koks tik kada nors yra buvęs. Džiaugiamės, kad prieš kelis dešimtmečius prasidėjęs artimesnės bendrystės ieškojimas nenutrūko, o kaip tik stiprėja“, – tikina Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
Liuteronų vyskupui pritaria ir Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Sungaila, sakydamas, kad ekumeninio dialogo padėtis Lietuvoje netgi pavyzdinė. Daugelis skirtingų krikščionių konfesijų atstovų Lietuvoje ne tik neturi aktyvių konfliktų, bet ir nuolat palaiko ryšį, bendradarbiauja.
Neseniai LVK ekumeninės tarybos sekretoriaus pareigas pradėjęs eiti Katalikų Bažnyčios dominikonų vienuolis kunigas Jokūbas Marija Goštautas taip pat džiaugiasi, kad dauguma Lietuvos krikščionių bendruomenių palaiko artimus ir broliškus santykius:
„Jau vien maldos už krikščionių vienybę savaitės kulminacijoje – baigiamosiose ekumeninėse pamaldose sausio 25 d. Šv. Jonų bažnyčioje dalyvaus nemažas krikščionių bendruomenių atstovų būrys. Tokia bendrystė ir draugiškų ryšių kūrimas bei stiprinimas jau yra pamatas ekumeniniam dialogui.“
Krikščionių vienybė pasireiškia ir per įvairius išbandymus. Štai vysk. M. Sabutis teigia, kad labiausiai sukrėtė karas Ukrainoje, ir pastebi, kad daugelis krikščionių remia karo pabėgelius ir brolius bei seseris, esančius tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Apie vienybę ir pagalbą liudija ir kun. G. Sungaila:
„Užsienio broliai ir seserys dažnai stebisi ir žavisi mūsų sutarimo lygiu. Be to, kad dalyvaujame ekumeniniuose renginiuose, mes, Lietuvos krikščionys ortodoksai, pavaldūs Konstantinopolio patriarchatui, dažnai naudojamės kitų konfesijų maldos namais – meldžiamės Romos katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų bažnyčiose. Sunkiu metu esame gavę visapusišką paramą iš kitų konfesijų krikščionių, todėl šis dialogas mums yra ne formalumas, bet svarbi mūsų bendrijos gyvenimo dalis.“
Konfliktai nėra kliūtis vienybei
Skirtingų krikščionių Bažnyčių bandymas bendradarbiauti, dialogo ir vienybės sąlyčio taškų ieškojimas parodo, kad esti ir nesutarimų. Tačiau ne apie juos br. kun. J. M. Goštautas kviečia kalbėti, o apie bendrus iššūkius, su kuriais šiandien Lietuvoje susiduria krikščionys. Daugelis tikinčiųjų gyvena sudėtingomis ir įtemptos politinės situacijos nuotaikomis:
„Jie ateina pas savo ganytojus ir bendruomenių vadovus prašyti palaikymo, patarimo, vilties žodžio. Taigi, ko gero, esminis dabartinio dialogo akcentas yra būtent vieni kitų stiprinimas ir palaikymas, dalinimasis pastoracine patirtimi, o svarbiausia – priminimas vieni kitiems Jėzaus žodžių, pasakytų ant Palaiminimų kalno: „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).
Kun. G. Sungaila atkreipia dėmesį į tikėjimo mokymo skirtumus, dėl kurių ir negalime būti viena Bažnyčia. Tačiau teigia, kad tai nereiškia, jog negalime vienas kitame atpažinti brolių ir seserų krikščionių, kurti dialogą ir gražius santykius, galiausiai – kartu dirbti siekiant įgyvendinti Kristaus meilės įsakymą, skatinant visuomenėje darną, teisingumą, meilę, taiką.
Ortodoksų kunigas neslepia, kad iššūkių yra ir daugiau – didžiausias šiandienos ekumeninės bendruomenės skaudulys yra Maskvos patriarchato pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu ir konfliktas su Konstantinopolio patriarchatu: „Kadangi Lietuvoje turime dvi krikščionių ortodoksų (stačiatikių) bendrijas, vieną pavaldžią Konstantinopoliui, kitą – Maskvai, tai Lietuva tampa šio konflikto lauku. Įvairios tarptautinės ekumeninės organizacijos jau yra išreiškusios savo kategorišką nepritarimą Maskvos patriarcho Kirilo pozicijai. Patriarchas Kirilas teisina karą prisidengdamas krikščionybės vardu ir, ypač todėl, krikščionys negali apie tai tylėti. Šis nesutarimas lieka didžiausia ekumeninės bendruomenės žaizda.“
Vysk. M. Sabutis pripažįsta, kad skirtingų krikščionių konfesijų mokymas skiriasi, tačiau atkreipia dėmesį, kad ir be to skirtumo silpniems, nuodėmingiems žmonėms ne visada lengva gyventi vienybėje ir taikoje: „Juk dažnas neranda taikos pats su savimi ir su artimiausiais tikėjimo namiškiais, tad su „kitais“ – dar sudėtingiau. Būna, kad vis pasireiškia „daugumos“ ir „mažumos“ nesusikalbėjimai, baimės, prietarai, bet viską gali nugalėti meilė Kristuje. Dievo žodis ragina: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13,8), „nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4,19); „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį“ (1 Jn 4,9).
Bažnyčios vienybė – Kristaus įsakymas
Krikščionių vienybę įsakė pats Kristus: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
„Tai, kad vienas kitą mylėti pašaukti Kristaus mokiniai tarpusavyje susipyko, yra istorinė krikščionybės gėda. Ačiū Dievui, XX a., po siaubingų karų, suvoktas susiskaldymo blogis ir pradėti žingsniai tarpusavio supratimo ir taikos link. Religiniai karai tarp krikščionių jau liko toli praeityje. Galutinė vienybė yra siekiamybė būtent todėl, kad tai yra normali Bažnyčios būklė, įsakyta Kristaus“, – apie ilgą kelią krikščionių vienybės link kalba kun. G. Sungaila.
Ekumeninėms bendruomenėms įsitvirtinti pavyko tik po Antrojo pasaulinio karo, kai susikūrė Pasaulio Bažnyčių Taryba, Europos Bažnyčių Konferencija, kūrėsi ir kitos ekumeninės organizacijos. Katalikų Bažnyčioje ekumenizmo užuomazgos pradėjo ryškėti XX a. antroje pusėje, kai popiežius Jonas XXIII dialogui su kitomis krikščionių Bažnyčiomis 1960 m. įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą. Vėliau Katalikų Bažnyčioje ekumenizmo raidai didelę reikšmę turėjo Vatikano II susirinkimas.
„Krikščionių vienybė pirmiausia reikštų išsipildžiusius Jėzaus žodžius: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Susiskaldymas niekada nėra Dievo Karalystės ženklas. Visgi vienybė nereiškia suvienodinimo, tai labiau bendrystė skirtingume – čia vyksta dialogas, dalinimasis dvasiniais turtais, kvėpavimas „pilnais plaučiais“, – tikina br. kun. J. M. Goštautas.
Skirtingų konfesijų dvasininkai kviečia atsisakyti nusistovėjusių klišių, stengtis ugdyti tikrą dialogą, nepamiršti ir maldos bei Šventosios Dvasios galios. Tačiau labiausiai prisidėti prie krikščionių vienybės galima uoliai sekant Kristumi – būnant geru krikščioniu. Vienybė prasideda kasdienybėje, kai esame atidūs, pagarbūs, paslaugūs artimui, nepaisant jo tikėjimo.
Kviečiame dalyvauti ekumeninėse pamaldose Vilniuje, kurios vyks sausio 25 dieną (šeštadienį) 18 val. Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (Šv. Jono g. 12).
Parengė Donata Špokaitė / Vilniaus arkivyskupija