VILNIUS – KRIKŠČIONIŲ MIESTAS
Šių pamąstymų antraštę: „Vilnius – krikščionių miestas“ šiandien kai kas gal perskaitytų su klaustuku – ar Vilnius tebėra krikščionių miestas? Tad leiskite pasvarstyti:
– kokia buvo Lietuvos sostinė, kai čia gyvenančių daugumą sudarė įsitikinę ir ištikimi krikščionys?
– ką krikščioniškumas reiškia miestelėnų gyvenimui?
– kodėl krikščioniškas tikėjimas, Bažnyčios veikla tokia svarbi, idant vilniškiai taptų atsakinga ir rūpestinga bendruomene, tikra miesto šeimininke?
Kol Vilnius tapo bent mažumėlę krikščionišku miestu, jo tiesiog nebuvo. Tiesa, archeologai tvirtina, kad Neries ir Vilnios santakoje žmonių gyventa dar prieš Kristų. V a. po Kristaus čia jau stovėjusi medinė pilis. Tačiau pasauliui Vilnius atsirado ir Vilnius pasaulį atrado tik tuomet, kai pagonio valdovo pakviestas vienuolis pranciškonas čia surašė lotyniškus laiškus. Laiškus krikščionimis – popiežiui, Bažnyčios dignitoriams, krikščioniškų šalių amatininkams ir pirkliams. Dar iki Jogailos ir Vytauto krikšto nemaža dalis Vilniaus miestiečių jau buvo krikščionys, čia įsikūrė apaštalaujantys vienuoliai, miestas jau turėjo savų tikėjimo kankinių. „Trijų kryžių miestas“ – iki sovietinio istorijos ištrynimo šis apibūdinimas buvo labiau paplitęs, nei „geležinio vilko miestas“.
Skirtingų pažiūrų istorikai skirtingus Vilniaus praeities ar dabarties laikotarpius vadina miesto aukso amžiumi. Tačiau bet kuriuo atveju pamąsčius, kas tą apibūdinimą „aukso amžius“ nulemia, centre rasime patį ryškiausią krikščioniško tikėjimo ir Katalikų Bažnyčios pėdsaką. XVI a. pabaigoje Vilnius užėmė garbingą vietą kultūringų Europos miestų panoramoje dėka jėzuitų įsteigto, daugeliui tautų ir kraštų tarnavusio universiteto. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, po karų ir marų silpstančios valstybės metais, Vilnius tapo tuo, kuo šiandien labiausiai patrauklus saviškiams ir atvykėliams. Jis tapo nuostabaus, šiauriausio Europoje baroko miestu. Pirmiausia tai išskirtinė bažnyčių architektūra. Juk didikų rūmais ir net Žemutine pilimi, ypač atstatyta iš gelžbetonio, Vilniui sunku būtų nurungti net mažiausio Vokietijos ar Prancūzijos kunigaikštuko paveldą.
Beveik visa, kas išskiria mūsų sostinę, kas nuo seno buvo artimesnių ir tolimesnių keliautojų traukos priežastimi, yra įsišakniję krikščioniškoje tradicijoje. Tai Aušros vartai ir Kalvarijos, šventojo karalaičio Kazimiero relikvijos ir su jo iškilme susieta Kaziuko mugė, Vilniaus verbos ir pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Iki šiol kalbėjau tarsi apie išoriškus dalykus, apie tai, ką mato akys. Dar labiau su krikščionišku vilniškių tikėjimu buvo susiję tai, ką jautė širdis kaip miesto dvasią. Ką galėjo – ir šiandien gali – įžvelgti ankstesnį bei dabartinį Vilniaus gyvenimą apmąstantis protas.
Miestelėnų noras ir gebėjimas šeimininkiškai tvarkytis savo mieste, rūpestingai rinkti jo valdžią, gražiomis iškilmingomis procesijomis, akademijos studentų vaidinimais ir oracijomis švęsti šventes buvo glaudžiausiai susijęs su religine tapatybe. Artimo meilė skatino ieškoti kompromisų, kai suskirsdavo skirtingų luomų, profesijų, tautų ir konfesijų gyventojų interesai. Tvirti, giliai įdiegti moraliniai principai neleido įsiplieksti vaidams, kuriems visuomet randasi priežasčių gyvenant glaudžioje bendruomenėje, tarp miesto sienų – anuomet tiesiogine prasme. Krikščioniška moralė grindė teisę, kurios dėka mieste užtikrinta tvarka ir ramybė.
Visa, kas su nostalgija minima kaip miestelėnų solidarumas, aukšta miesto kultūra, pilietinė miestiečių atsakomybė, turėjo krikščioniškas šaknis. Jos lėmė ir reguliavo pačią vidinę gyventojų struktūrą ir santykius. Pavyzdžiui, Vilniaus vyskupas tradiciškai buvo miesto žydų globėjas. Dėl kultūrinės izoliacijos, ilgaamžių prietarų ir socialinių ekonominių priežasčių labiausiai išsiskirianti ir todėl pažeidžiama miestelėnų grupė buvo globojama didžiausio mieste autoriteto. Taip ne vieną šimtmetį Vilnius išvengė pogromų. O žydai visuomet gausiai susirinkdavo pagerbti katalikų ganytojų, ypač per šių laidotuves.
Žinoma, anų dienų mieste būta didelės socialinės nelygybės. Tačiau asmeniško socialinio rūpesčio, tikrojo caritas jame būta daug daugiau, nei mūsų dienomis. Gausiais vargšais, invalidais, benamiais rūpinosi ne valstybė. Valstybė šiandien iš kiekvieno nori nenori surenka mokesčius ir padalija paramą formaliais, t. y. konkretaus stokojančio žmogaus nematančiais sprendimais. Anuomet kiekvienas prakutęs miestelėnas, kiekvienas, turintis butą ar namą, dirbtuvę ar krautuvę jautėsi atsakingas už likusius našlaičiais, padegėlius, dėl ligos ar traumos netekusius galimybės užsidirbti pargyvenimui. Ta atsakomybė, tas rūpestis reiškėsi ir tiesiogine šalpa, ir aukomis Bažnyčiai, gausioms vienuolijoms. Jos steigė ir išlaikė prieglaudas, ligonines, vėlesniais laikais – amatų mokyklėles ir kitas globos įstaigas.
Gal visa tai tik graži ar dar ir pagražinta, tačiau šiandien neaktuali istorija? Esu įsitikinęs, kad jei Vilnius nustotų būti krikščionių, krikščionišku miestu, jis nustotų būti miestu. Nustotų būti miestu bent jau ta svarbia prasme, kurią turime galvoje, kai mąstome apie savitą žmonių bendruomenę, savitą kultūrą, savitą atmosferą. Kai mąstome apie jaukumą, saugumą, patogumą gyventi, apsisprendimą čia praleisti visą savo amžių ar norą dar sykį atvykti kartą apsilankius. Juk šie dalykai labiausiai priklauso nuo to, kaip miesto žmonės suvokia save ir kitus, t. y. suvokia miestą kaip bendruomenę.
Visi žino, kad žodžiai „savivalda“, „demokratija“, „pilietiškumas“, „bendruomeniškumas“, „solidarumas“ – nusako svarbius ir glaudžiai susijusius dalykus. Dažnai pabėdojama dėl per menko autentiško šių vertybių reiškimosi posovietinėje visuomenėje. Tačiau retai susimąstoma, kokie žmonės sudarė ar sudaro grupes, esančias „savivaldos“, „demokratijos“, „pilietiškumo“, „bendruomeniškumo“ ir „solidarumo“ pavyzdžiais. Kokius žmones turėjo galvoje iškiliausi mąstytojai ir politikos praktikai, projektuodami „idealią“ solidarią, pilietišką demokratinę visuomenę? Atsakymas iš pirmo žvilgsnio labai trumpas, paprastas, gal net banalus – Dievą tikinčius žmones. Jei moralė – reliatyvi, jei pagarba ir meilė kitam asmeniui – tik intereso ar konjunktūros nulemta, jei bet kokiais būdais siekiant asmeninės naudos neiškyla Paskutiniojo Teismo dienos klausimas, nelieka jokių tvirtų atramų savivaldai, bendruomeniškumui, atsakingam visuomeniniam elgesiui.
„Meilė miestui“, „miestelėno tapatybė“ ir panašiai – puikios idėjos. Jokiu būdu nenoriu užgauti žmonių, kurie jomis pasitiki, grindžia savo veiklą. Vis dėlto tai labiau grožinės literatūros, eseistinių samprotavimų, menininkų, filosofų ir kultūrininkų sritis. Kartais ja pasinaudoja politikai, ideologijų kūrėjai. Didžiajai daugumai miesto gyventojų šios abstrakčios idėjos negali tapti pagrindu pilietiškos laikysenos, padoraus elgesio, rūpesčio kaimynais, pagarbos bendram turtui ir tradicijoms. Praradę metafizinius savo elgesio motyvus, atsakomybę prieš Dievą, žmonės netenka ir bendruomeniškumo, solidarumo, paprasčiausio žmogiškumo pamato.
Būtina atkurti miesto galvų pasitikėjimą tomis nevaldiškomis pajėgoms, kurios šimtmečiais sėkmingai mažino įtampą tarp turtingiausių ir skurdžiausių miestiečių. Didžioji dalis šių pajėgų buvo Bažnyčios karitatyvinės struktūros. Gausių savanorių dėka jos ir šiandien pasirengusios būti geriausiomis tarpininkėmis tarp iš aukštai žvelgiančios valdžios, jos socialinių programų ir skurstančių miestiečių. Tik mažose miestą sudarančiose ląstelėse – parapijose, vietos bendruomenėlėse matomas konkretus žmogus, jo bėdos, skurdas. Tik ten randamas geriausias būdas padėti iš smurtautojo namų pabėgusiai moteriai su mažais vaikais, neinančiam į mokyklą nepilnamečiui elgetai, ar kojas nušalusiam benamiui. Vilnius daug amžių garsėjo kultūrine įvairove, tolerancija ir prasmingomis skirtingų miestiečių grupių iniciatyvomis. Svarbu, kad valdžia labiau pasitikėtų susibūrusių žmonių pastangomis bei gera valia, o žmonės aktyviau priešintųsi valdžios įtarumui, Ir šiandien Vilniaus stiprybe galėtų tapti nevaldiškos rūpybos programos, privačios katalikiškos mokyklos ir daugelis kitų gražių dalykų, už kuriuos miestelėnai imasi atsakomybės savo tikėjimo dėka.
Taigi Vilniaus krikščioniškumas – jo gyvybės ir klestėjimo laidas. Istoriškai Lietuvos sostinė yra krikščionių miestas. Labai norėčiau, kad po istorijos pervartų Vilnius vėl pamažėle taptų gyva bendruomene, atsakingai kuriančia ramų, žmogui ir Dievui malonų gyvenimą. Bet reikia atminti – gyvos bendruomenės centru negali būti abstrakti idėja ar materiali nauda. Prasmingam, doram veikimui žemėje būtinas tikėjimas šio gyvenimo ribas pranokstančiu Amžinybės pažadu.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Šių pamąstymų antraštę: „Vilnius – krikščionių miestas“ šiandien kai kas gal perskaitytų su klaustuku – ar Vilnius tebėra krikščionių miestas? Tad leiskite pasvarstyti:
– kokia buvo Lietuvos sostinė, kai čia gyvenančių daugumą sudarė įsitikinę ir ištikimi krikščionys?
– ką krikščioniškumas reiškia miestelėnų gyvenimui?
– kodėl krikščioniškas tikėjimas, Bažnyčios veikla tokia svarbi, idant vilniškiai taptų atsakinga ir rūpestinga bendruomene, tikra miesto šeimininke?
Kol Vilnius tapo bent mažumėlę krikščionišku miestu, jo tiesiog nebuvo. Tiesa, archeologai tvirtina, kad Neries ir Vilnios santakoje žmonių gyventa dar prieš Kristų. V a. po Kristaus čia jau stovėjusi medinė pilis. Tačiau pasauliui Vilnius atsirado ir Vilnius pasaulį atrado tik tuomet, kai pagonio valdovo pakviestas vienuolis pranciškonas čia surašė lotyniškus laiškus. Laiškus krikščionimis – popiežiui, Bažnyčios dignitoriams, krikščioniškų šalių amatininkams ir pirkliams. Dar iki Jogailos ir Vytauto krikšto nemaža dalis Vilniaus miestiečių jau buvo krikščionys, čia įsikūrė apaštalaujantys vienuoliai, miestas jau turėjo savų tikėjimo kankinių. „Trijų kryžių miestas“ – iki sovietinio istorijos ištrynimo šis apibūdinimas buvo labiau paplitęs, nei „geležinio vilko miestas“.
Skirtingų pažiūrų istorikai skirtingus Vilniaus praeities ar dabarties laikotarpius vadina miesto aukso amžiumi. Tačiau bet kuriuo atveju pamąsčius, kas tą apibūdinimą „aukso amžius“ nulemia, centre rasime patį ryškiausią krikščioniško tikėjimo ir Katalikų Bažnyčios pėdsaką. XVI a. pabaigoje Vilnius užėmė garbingą vietą kultūringų Europos miestų panoramoje dėka jėzuitų įsteigto, daugeliui tautų ir kraštų tarnavusio universiteto. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, po karų ir marų silpstančios valstybės metais, Vilnius tapo tuo, kuo šiandien labiausiai patrauklus saviškiams ir atvykėliams. Jis tapo nuostabaus, šiauriausio Europoje baroko miestu. Pirmiausia tai išskirtinė bažnyčių architektūra. Juk didikų rūmais ir net Žemutine pilimi, ypač atstatyta iš gelžbetonio, Vilniui sunku būtų nurungti net mažiausio Vokietijos ar Prancūzijos kunigaikštuko paveldą.
Beveik visa, kas išskiria mūsų sostinę, kas nuo seno buvo artimesnių ir tolimesnių keliautojų traukos priežastimi, yra įsišakniję krikščioniškoje tradicijoje. Tai Aušros vartai ir Kalvarijos, šventojo karalaičio Kazimiero relikvijos ir su jo iškilme susieta Kaziuko mugė, Vilniaus verbos ir pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Iki šiol kalbėjau tarsi apie išoriškus dalykus, apie tai, ką mato akys. Dar labiau su krikščionišku vilniškių tikėjimu buvo susiję tai, ką jautė širdis kaip miesto dvasią. Ką galėjo – ir šiandien gali – įžvelgti ankstesnį bei dabartinį Vilniaus gyvenimą apmąstantis protas.
Miestelėnų noras ir gebėjimas šeimininkiškai tvarkytis savo mieste, rūpestingai rinkti jo valdžią, gražiomis iškilmingomis procesijomis, akademijos studentų vaidinimais ir oracijomis švęsti šventes buvo glaudžiausiai susijęs su religine tapatybe. Artimo meilė skatino ieškoti kompromisų, kai suskirsdavo skirtingų luomų, profesijų, tautų ir konfesijų gyventojų interesai. Tvirti, giliai įdiegti moraliniai principai neleido įsiplieksti vaidams, kuriems visuomet randasi priežasčių gyvenant glaudžioje bendruomenėje, tarp miesto sienų – anuomet tiesiogine prasme. Krikščioniška moralė grindė teisę, kurios dėka mieste užtikrinta tvarka ir ramybė.
Visa, kas su nostalgija minima kaip miestelėnų solidarumas, aukšta miesto kultūra, pilietinė miestiečių atsakomybė, turėjo krikščioniškas šaknis. Jos lėmė ir reguliavo pačią vidinę gyventojų struktūrą ir santykius. Pavyzdžiui, Vilniaus vyskupas tradiciškai buvo miesto žydų globėjas. Dėl kultūrinės izoliacijos, ilgaamžių prietarų ir socialinių ekonominių priežasčių labiausiai išsiskirianti ir todėl pažeidžiama miestelėnų grupė buvo globojama didžiausio mieste autoriteto. Taip ne vieną šimtmetį Vilnius išvengė pogromų. O žydai visuomet gausiai susirinkdavo pagerbti katalikų ganytojų, ypač per šių laidotuves.
Žinoma, anų dienų mieste būta didelės socialinės nelygybės. Tačiau asmeniško socialinio rūpesčio, tikrojo caritas jame būta daug daugiau, nei mūsų dienomis. Gausiais vargšais, invalidais, benamiais rūpinosi ne valstybė. Valstybė šiandien iš kiekvieno nori nenori surenka mokesčius ir padalija paramą formaliais, t. y. konkretaus stokojančio žmogaus nematančiais sprendimais. Anuomet kiekvienas prakutęs miestelėnas, kiekvienas, turintis butą ar namą, dirbtuvę ar krautuvę jautėsi atsakingas už likusius našlaičiais, padegėlius, dėl ligos ar traumos netekusius galimybės užsidirbti pargyvenimui. Ta atsakomybė, tas rūpestis reiškėsi ir tiesiogine šalpa, ir aukomis Bažnyčiai, gausioms vienuolijoms. Jos steigė ir išlaikė prieglaudas, ligonines, vėlesniais laikais – amatų mokyklėles ir kitas globos įstaigas.
Gal visa tai tik graži ar dar ir pagražinta, tačiau šiandien neaktuali istorija? Esu įsitikinęs, kad jei Vilnius nustotų būti krikščionių, krikščionišku miestu, jis nustotų būti miestu. Nustotų būti miestu bent jau ta svarbia prasme, kurią turime galvoje, kai mąstome apie savitą žmonių bendruomenę, savitą kultūrą, savitą atmosferą. Kai mąstome apie jaukumą, saugumą, patogumą gyventi, apsisprendimą čia praleisti visą savo amžių ar norą dar sykį atvykti kartą apsilankius. Juk šie dalykai labiausiai priklauso nuo to, kaip miesto žmonės suvokia save ir kitus, t. y. suvokia miestą kaip bendruomenę.
Visi žino, kad žodžiai „savivalda“, „demokratija“, „pilietiškumas“, „bendruomeniškumas“, „solidarumas“ – nusako svarbius ir glaudžiai susijusius dalykus. Dažnai pabėdojama dėl per menko autentiško šių vertybių reiškimosi posovietinėje visuomenėje. Tačiau retai susimąstoma, kokie žmonės sudarė ar sudaro grupes, esančias „savivaldos“, „demokratijos“, „pilietiškumo“, „bendruomeniškumo“ ir „solidarumo“ pavyzdžiais. Kokius žmones turėjo galvoje iškiliausi mąstytojai ir politikos praktikai, projektuodami „idealią“ solidarią, pilietišką demokratinę visuomenę? Atsakymas iš pirmo žvilgsnio labai trumpas, paprastas, gal net banalus – Dievą tikinčius žmones. Jei moralė – reliatyvi, jei pagarba ir meilė kitam asmeniui – tik intereso ar konjunktūros nulemta, jei bet kokiais būdais siekiant asmeninės naudos neiškyla Paskutiniojo Teismo dienos klausimas, nelieka jokių tvirtų atramų savivaldai, bendruomeniškumui, atsakingam visuomeniniam elgesiui.
„Meilė miestui“, „miestelėno tapatybė“ ir panašiai – puikios idėjos. Jokiu būdu nenoriu užgauti žmonių, kurie jomis pasitiki, grindžia savo veiklą. Vis dėlto tai labiau grožinės literatūros, eseistinių samprotavimų, menininkų, filosofų ir kultūrininkų sritis. Kartais ja pasinaudoja politikai, ideologijų kūrėjai. Didžiajai daugumai miesto gyventojų šios abstrakčios idėjos negali tapti pagrindu pilietiškos laikysenos, padoraus elgesio, rūpesčio kaimynais, pagarbos bendram turtui ir tradicijoms. Praradę metafizinius savo elgesio motyvus, atsakomybę prieš Dievą, žmonės netenka ir bendruomeniškumo, solidarumo, paprasčiausio žmogiškumo pamato.
Būtina atkurti miesto galvų pasitikėjimą tomis nevaldiškomis pajėgoms, kurios šimtmečiais sėkmingai mažino įtampą tarp turtingiausių ir skurdžiausių miestiečių. Didžioji dalis šių pajėgų buvo Bažnyčios karitatyvinės struktūros. Gausių savanorių dėka jos ir šiandien pasirengusios būti geriausiomis tarpininkėmis tarp iš aukštai žvelgiančios valdžios, jos socialinių programų ir skurstančių miestiečių. Tik mažose miestą sudarančiose ląstelėse – parapijose, vietos bendruomenėlėse matomas konkretus žmogus, jo bėdos, skurdas. Tik ten randamas geriausias būdas padėti iš smurtautojo namų pabėgusiai moteriai su mažais vaikais, neinančiam į mokyklą nepilnamečiui elgetai, ar kojas nušalusiam benamiui. Vilnius daug amžių garsėjo kultūrine įvairove, tolerancija ir prasmingomis skirtingų miestiečių grupių iniciatyvomis. Svarbu, kad valdžia labiau pasitikėtų susibūrusių žmonių pastangomis bei gera valia, o žmonės aktyviau priešintųsi valdžios įtarumui, Ir šiandien Vilniaus stiprybe galėtų tapti nevaldiškos rūpybos programos, privačios katalikiškos mokyklos ir daugelis kitų gražių dalykų, už kuriuos miestelėnai imasi atsakomybės savo tikėjimo dėka.
Taigi Vilniaus krikščioniškumas – jo gyvybės ir klestėjimo laidas. Istoriškai Lietuvos sostinė yra krikščionių miestas. Labai norėčiau, kad po istorijos pervartų Vilnius vėl pamažėle taptų gyva bendruomene, atsakingai kuriančia ramų, žmogui ir Dievui malonų gyvenimą. Bet reikia atminti – gyvos bendruomenės centru negali būti abstrakti idėja ar materiali nauda. Prasmingam, doram veikimui žemėje būtinas tikėjimas šio gyvenimo ribas pranokstančiu Amžinybės pažadu.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis