Daugelį amžių tęsėsi trintis tarp politikų ir skrupulingų vertybių puoselėtojų. Ne tik šių dienų realijos, kad politikai siekdami įsitvirtinimo ar kitų pragmatinių tikslų laužo savo laiko moralines normas, numoja ranka į visuomenei brangias vertybes. Buvo valstybių veikėjų, kurie skelbdami visuomeninių pertvarkų programas, užsimodavo diegti kitokią, nei senoji, vertybių sistemą. Tačiau Europos Sąjungos tikrovėje atsirado ir vis labiau įsigali baugi naujovė, į kurią ragina atkreipti dėmesį įžvalgūs mąstytojai. Ši naujovė skatina nuolat grįžti prie vertybių ir politikos klausimo. Ji kelia nerimą Bažnyčiai ir sąmoningiems krikščionims. Aš turiu galvoje principinį abejingumą vertybėms, mintį, kad sėkminga skirtingas šalis ir kultūras vienijanti politika turi būti visiškai vertybiškai neutrali, atsiriboti nuo vertybinių sprendimų ir rinktis grynai pragmatinį kelią.
Tokios mintys būtų visiškai svetimos, net nesuvokiamos žmonėms, kurie klojo šiandienės taikos ir sugyvenimo Europoje pamatus. Vadinamieji Europos Sąjungos tėvai Vokietijos federalinis kancleris Konradas Adenaueris, Italijos premjeras Alcide de Gasperis, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, – visi buvo įsitikinę krikščionys ir savo politines vizijas grindė krikščioniška žmogaus ir pasaulio samprata. Jie mąstė ne tik apie politinį ar ekonominį, bet ir apie kultūrinį Europos telkimosi pamatą.
Europos anglių ir plieno susivienijimo įsteigimo plane arba „Šumano deklaracijoje“ kalbama apie kūrybingas pastangas, būtinas pasaulio taikai išsaugoti. Karo nualintoje 1950-ųjų Europoje, kai daug labiau, nei dabar, stigo būtiniausių dalykų, todėl pragmatiniai sumetimai gal būtų buvę kur kas labiau suprantami, žemyno vienijimosi iniciatoriai ekonominio susitarimo nelaikė savaiminiu ir galutiniu tikslu, o tik priemone. Tikslas buvo suvokiamas kaip tvari taika ir pagalba visam pasauliui, kurios pagrindas – „faktinis solidarumas“, grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis.
Lygiai prieš 10 metų palaimintasis Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkajame paraginime Ecclesia in Europa rašė: „Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato dalis. Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo.“ (108) „[…] Gera visuomenės tvarka turi šaknytis autentiškose etinėse bei pilietinėse vertybėse, kurios, kiek įmanoma, turėtų būti bendros piliečiams.“ (114) Per praėjusį dešimtmetį šios mintys tapo tik dar aktualesnės.
Pastarojo Vyskupų sinodo baigiamajame dokumente „Žinia Dievo tautai“ su viltimi sakoma: „Europa, slegiama agresyvaus sekuliarizmo, sužalota dešimtmečiais trukusio Dievo ir žmogaus priešų režimų valdymo, vis dėlto turi nepaprastą humanizmo potencialą.“ Tačiau šiam potencialui graso reliatyvizmas. Visi prisimename, kaip savo pontifikato išvakarėse tuomet dar kardinolas Josephas Ratzingeris paragino pasaulio krikščionis ir jų ganytojus nenusileisti tam, ką tiesiai ir be užuolankų pavadino „reliatyvizmo diktatūra“. Popiežius Pranciškus pirmosiomis dienomis po konklavos aiškindamas savo vardo pasirinkimą vėl pabrėžė šią mintį: „Kiek daug vargstančių žmonių yra ir šiandieniame pasaulyje! Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu Bažnyčia visais laikais stengėsi visame pasaulyje globoti skurdą kenčiančius žmones ir jais rūpintis. […] Bet yra ir kitoks skurdas! Dvasinis mūsų dienų skurdas, liečiantis ir tas šalis, kurios laikomos turtingomis. Mano pirmtakas, brangus ir garbingas Benediktas XVI tai vadina „reliatyvizmo diktatūra“, kurioje kiekvienas žmogus yra pats sau matas. Tai rimtas pavojus žmonių sambūviui.“
Lisabonos sutarties pirmuosiuose puslapiuose išvardytos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas. Įvairiuose kituose dokumentuose deklaruojama, kad europiečiai brangina paveldėtas vertybes. Tačiau drąsiai paklausus, koks šių deklaracijų tikrasis supratimas, deja, aiškėja, kad atsisakoma amžinųjų atramos taškų, imama labiau paisyti išsigalvotų ir santykinių kriterijų. Antai žemyno vienijimosi idėjos pirmtakai pasisakė už asmens laisvę, kaip svarbiausią Europos vertybę. Pasisakė suprasdami ją krikščioniškai – kaip Dievo duotąją laisvę, kuri neatsiejama nuo atsakingo pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, nuo pareigos pagal savo pašaukimą prisidėti prie socialinės darnos. Jiems būtų buvę nelengva suprasti, kaip asmens laisvės principo vardu skelbiama moters „teisė į savo kūną“ reiškianti negimusios gyvybės žudymą, taip pat parduodamą meilę. Asmens laisvė, kaip ją suvokė Europos tėvai, tikrai nereiškė prieš žmogaus prigimtį nukreipto savo lyties voliuntaristiško pasirinkimo atmetant genetinį nulemtumą.
Vertybinį vektorių išlaikančioje politikoje turi būti aiškiai išsakomi moraliniai vertinimai: kas yra laikoma dorybėmis, o kas – ydomis. Viešumai būtinos ir net neišvengiamos diskusijos dėl dorybių ugdymo, laipsnio, pirmumo, suderinimo. Pavyzdžiui, daugybė knygų ir filmų svarsto dilemą, kas kilniau – pasiaukoti už savo vaikus, mylimąją, ar už tėvynę, kas aukščiau dorybių skalėje – nuolankumas ar drąsa. Dar didesnė natūrali diskusija kyla, kai sprendžiama, kokiomis priemonėmis reikia tramdyti ydas. Bažnyčia turi mokymą apie kardinalines dorybes ir didžiąsias nuodėmes, tačiau jų interpretavimas visuomeninėje plotmėje tikrai palieka daug erdvės nuomonių įvairovei.
Problema toli gražu ne ta, kad randasi, kas ginčija kurią nors konkrečią dorybę ar ydą. Šiandienės Europos politikų bendruomenėje dažnai galima išgirsti atsisakymą apskritai skirti dorybes nuo ydų, kalbėti apie tai. „Vengti moralizavimo, nes tai nepatinka rinkėjams“, – taip formuluojamas neva modernios politikos imperatyvas. Politologų lūpose frazė „tas ar anas politikas moralizuoja“, – nuskamba kaip didelis suniekinimas, pasmerkimas.
Žinoma, mažai naudos ir prasmės, jei politikai nuobodžiai kartojasi aklai užsipuldami vieną ir aklai girdami kitą asmenį ar grupę už pirmojo kokią nors ydą, o antrojo – dorybę. Tačiau jokiu būdu negalima prastos retorikos klausimo ar kartais nederamo konkretaus asmens viešo vertinimo sutapatinti su principiniais sprendimais apie moralumą. Ypač būtina politikos sferoje išlaikyti nuo teisinių ir kitų valstybinių sprendimų priklausantį moralios elgsenos skatinimą bei amoralumo ribojimą.
Vis dažniau leidžiamasi į ginčą, kuri iš žmogaus teisių ir laisvių yra aktualesnė šiandien – tokio nesutarimo neliktų, jei žmogiškojo asmens orumas būtų gerbiamas ne dėl vaizdo ar bijant Žmogaus teisių teismo, bet nuoširdžiai ir visuotinai. Nėra abejonių, kad visos Helsinkio baigiamajame akte ir Lisabonos sutartyje apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės yra svarbios. Tiesa, radikalių grupių aktyvistai ir žiniasklaida kartais, kaip jau minėta, išsigalvoja naujų negirdėtų teisių. Vis dėlto reikia tikėtis, kad kolektyvinė civilizuotų valstybių išmintis neleis be galo plėsti teisių sąrašo, kuris tokiu atveju taptų beprasmišku visų kažkieno poreikių ir užgaidų išskaičiavimu. Tačiau praktinėje politikoje dažnai kyla klausimas, kurios teisės ir laisvės turėtų būti labiau ginamos? Pirmoji į galvą ateinanti mintis – tos, kurios yra kvestionuojamos ir puolamos. Visai natūralu, kad vadinamojo arabų pavasario dienomis Europos Sąjunga, iš esmės remdama diktatūrų nuvertimą, kėlė ir sukilėliams reikalavimą paisyti žodžio laisvės. Geros valios žmones neramina, kad dėl šių permainų daugelyje islamo dominuojamų valstybių vis labiau persekiojami krikščionys, kad jiems nebelieka vietos net ten, kur jų bendruomenės įsikūrę nuo pirmųjų krikščionybės amžių.
Dar labiau apgailėtina, kad Vienoje įsikūrusio Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis stebėjimo centro duomenimis per pastaruosius penkerius metus fiksuota apie 800 netolerancijos ir diskriminavimo atvejų prieš krikščionis pačioje Europoje. Kaip ir kiekviena laisvė bei teisė, taip ir religijos laisvė turi atsižvelgti į kitas teises, ji gali būti teisėtai apribota dėl teisingos viešos tvarkos. Todėl valstybės pareiga gerbti įsitikinimų laisvę nereiškia, kad valstybė gali toleruoti žmogžudystę, prievartą, vagystę, sukčiavimą, išnaudojimą ir pan., jeigu tai būtų daroma tiek vardan religinės, tiek nereliginės doktrinos.
Tačiau buvo atvejų, kai krikščionys teisiškai persekioti už kritišką, tačiau be jokios užuominos apie prievartą nuomonę – ypač islamo ir homoseksualumo atveju. Demokratijai yra pavojinga, kad valstybė nusprendžia cenzūruoti viešus debatus: taip jai suteikiama galimybė uždrausti idėjas vien todėl, kad valstybei ar kažkam visuomenėje tos idėjos atrodo įžeidžiančios. Tuo tarpu demokratinė visuomenė turėtų prisiimti riziką, kad vienų piliečių idėjos kitiems gali pasirodyti užgaulios. Dabartiniai Vakarų polinkiai dėl nuomonės reiškimo kai kuriais klausimais tampa panašūs į buvusių komunistinių režimų draudimus platinti tariamai „pavojingas“ kalbas. Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos okupaciją išgyvenusių valstybių žmonės savo patirties dėka yra labai jautrūs kėsinimuisi į laisvą minties ir religinių įsitikinimų reiškimą, iš tolo atpažįsta nepagrįstus draudimus ir ribojimus.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad svarstant socialinius klausimus dažnai pabrėžiama teisė į poilsį. Tačiau suvokiant ir realizuojant šią teisę vien kaip asmens teisę, numojama ranka į problemas, kurias sukelia globalios dinamiškos ekonomikos būklė, nepaisanti tradicinio kalendoriaus ir įprastų laiko skalių. Bažnyčia ir krikščioniškos organizacijos jau ne vienerius metus mėgina atkreipti Europos vadovų dėmesį, jog bendrose Sąjungos taisyklėse dėl darbo ir poilsio dera įvesti reikalavimus, kurie leistų kiekvienai šeimai bent vieną kartą per savaitę turėti laisvą dieną kartu. Pabrėžiama, kad ši diena turėtų būti derinama prie religinių tradicijų, o atostogų terminas parenkamas taip, kad jas drauge praleistų tėvai ir vaikai. Septynias dienas per savaitę dirbantys supermarketai nėra jokia ekonominė ar socialinė būtinybė, tačiau susitarimai dėl tokių dalykų neįmanomi be vertybėmis grįstos politikos. Tik aiškiai suvoktos vertybės leidžia matyti visuomenę ne kaip chaotišką žmonių – atomų, tegu ir su plačiomis teisėmis, darinį, o kaip darnų audinį, kurio mažiausia ląstelė – šeima, o jos tarpusavio bendravimas, sutarimas, savipagalba yra esminė visuomenės sveikatos ir klestėjimo sąlyga.
Popiežius Benediktas XVI savo trečiojoje enciklikoje „Meilė tiesoje“ įtikinamai rašė, kad „Krikščionių religija ir kitos religijos prie vystymosi gali prisidėti tik tada, kai Dievas atranda vietos ir viešojoje plotmėje bei būna savitai susijęs su jos kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir pirmiausia politiniais matmenimis. […] Teisės viešai išpažinti savo religiją bei darbuotis, kad apie tikėjimo tiesas sužinotų ir viešasis gyvenimas, paneigimas tikrajam vystymuisi daro žalą. […] Protą tikėjimas turi nuolatos apvalyti, pirmiausia politinį protą, kuris negali savęs laikyti visagaliu“ (56). Todėl kalbėjimasis apie vertybes yra labai svarbus, jei siekiama tikro tarnavimo žmogui, jo misijos šioje žemėje pilnutinio išsiskleidimo.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas