ŠVČ. TREJYBĖS IŠKILMĖ
Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.
Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.
Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt