Mieli Broliai ir Seserys,
Visi, kuriuos vienija Geroji Naujiena, pirmųjų kankinių kraujas ir Tautų Apaštalo misija!
Labai džiaugiuos, kad Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis šiemet įprasminamas tokiu rimtu renginiu, kaip ši ekumeninė konferencija. Leisdamiesi į gylį – į Naujojo Testamento gelmę ir pirmojo krikščionybės amžiaus glūdumą, – turėsite progos geriau pažinti šv. Pauliaus žodį ir jo dvasią.
Konferencija skirta šv. Pauliaus metams paminėti. Žinome, kad šiuos metus paskelbė Katalikų Bažnyčia, tačiau jie jokiu būdu nėra tik katalikų bendruomenės renginys. Apaštalo Pauliaus metus taip pat švenčia Konstantinopolio patriarchatas, prie minėjimų noriai dedasi įvairių krikščioniškų konfesijų vadovai ir nariai. Romoje Šv. Pauliaus bazilikoje Tautų Apaštalo metus drauge atidarė Popiežius Benediktas XVI ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Jie įžengė pro „Pauliaus duris“ ir atriume įžiebė „Pauliaus ugnį“.
Šv. Pauliaus paveldo apmąstymas mus veda taikos tarp tautų ir tarp tikinčiųjų keliu, nes niekur Šventajame Rašte nėra taip plačiai kalbama apie bendruomenės vienybę, kaip Apaštalo laiškuose Korinto krikščionims. Nors mūsų laikais minėdami krikščionių vienybę dažniausiai turime galvoje konfesinį susiskaldymą, tačiau siekis vienytis Kristuje apima ne tik istorinių ir teologinių priežasčių atidalytų bendruomenių susiėjimą draugėn.
Vienybės ieškojimas tarp bendruomenių labai padeda suvokti įveikti nesutarimus, net priešiškumą, kuris dažnai esti pačių bendruomenių, parapijų, judėjimų, net maldos ir tarnystės grupelių viduje, ir kuris iš vidaus graužia mūsų religinį gyvenimą ir tarpusavio santykius. Ir atvirkščiai, susimąstę, kokie skirtingi esame vienos Bažnyčios viduje, kiek pastangų būtina skirti, kad užuot su įtarumu žvelgę vieni į kitus su pasitikėjimu visi drauge žvelgtume į Kristų, lengviau priimame skirtumus tarp bendruomenių, lengviau drauge imamės artimo meilės darbų ir susikaupiame bendrai maldai.
Pagaliau, mūsų bendruomeninis vieningumas ir vienybė tarp bendruomenių bei išpažinimų glaudžiai susijęs su mūsų vidiniu vientisumu. Lengviau skverbiamės esmės link ir vienu balsu kreipiamės į Dangiškąjį Tėvą, kaip Jėzus Kristus mus išmokė, jei savo gyvenime atkakliai ieškome Dievo ir bandome suvokti, kur jis mus kviečia. Priešingai, kas aklai puldinėja nuo vieno gyvenimo modelio prie kito, nuo vieno laimės ir karjeros recepto prie dar greitesnės sėkmės pasiūlymo iš lakuotų žurnalų, tas ir religijose mato tik išorinius skirtumus neįžvelgdamas bendros šerdies. Kaip moko Benediktas XVI: „Medžiaginių dalykų nulemtos išorinės vienybės akivaizdoje mums juo labiau reikia vidinės vienybės, kylančios iš Dievo taikos, tos visų žmonių, kurie per Jėzų Kristų tapo broliais, vienybės.“
Šv. Pauliaus paveikslas skatina pasvarstyti dar viena krikščionių vienybės požiūriu svarbų klausimą, tam tikrą istorinį paradoksą. Kaip dera krikščionių vienytojo ir didžiojo misionieriaus vaizdinys. Juk misijos, misijinė veikla ne tik tolimoje praeityje, bet ir visai nesenais laikais, net XX a. pabaigos Lietuvoje, yra ne kartą tapusi tikinčiųjų priešiškumo priežastimi. Ne tik krikščionių ir nekrikščioniškų religijų išpažinėjų priešiškumo, bet nesutarimų tarp pačių krikščionių. Dėl apaštalavimo varžėsi ir, deja, kartais tebesivaržo katalikai, protestantai ir ortodoksai. Net ir vienos konfesijos kelios grupės, vienuolijos neretai pykosi, nepasidalijo evangelizavimo nuopelnų, teritorijų, įtakos. Būdami priešiškoje sekuliaraus pasaulio apsuptyje turime nuolat savęs klausti, ar nešdami Dievo Žodį sekame Kristų, sekame Tautų Apaštalą, ar tik su Biblija po pažastimi einame savais, į priešingas puses vedančiais keliais. Šių dienų pasauliui ne mažiau, nei pirmaisiais amžiais ar Šv. Bruno laikais reikia misijų. Tačiau tokių misijų, kurios būtų šv. Paulių misijų tęsinys, vestų Išganymo keliu Apaštalo pėdomis.
„Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje“ (Ez 37, 17), – ragina pranašo Ezekielio perteikti Viešpaties žodžiai, pasirinkti šios ekumeninės savaitės tema. Linkiu, kad susiglaustumėte ne tik ant suolų, bet ir širdyse, kad pasijustumėte kuo artimesni prasmingų pranešimų ir bendros maldos dėka.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS