Arkivyskupo Gintaro Grušo mintys apie Tikėjimo mokymo dikasterijos paskelbtą deklaraciją „Fiducia supplicans dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės“
Noriu pasidalinti su Jumis mintimis ir paaiškinimais apie Vatikano Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaraciją „Fiducia supplicans dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės“. Ji buvo paskelbta prieš keletą dienų. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasirodė daug klausimų ir komentarų, todėl noriu akcentuoti, ką ši deklaracija nagrinėja.
Skelbdamas deklaraciją kongregacijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas pabrėžia:
„Ši deklaracija tvirtai laikosi tradicinio Bažnyčios mokymo apie santuoką, neleisdama jokių liturginių apeigų ar į jas panašių palaiminimų, kurie gali sukelti painiavą. Vis dėlto šis dokumentas vertingas tuo, kad jis siūlo specifinį ir novatorišką indėlį į palaiminimų pastoracinę reikšmę, leisdamas praplėsti ir praturtinti klasikinį palaiminimų supratimą, glaudžiai susijusį su liturgine perspektyva.“
Ši deklaracija pagilina 2021 m. dokumentą „Responsium ad dubium dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo“, primindama Bažnyčios mokymą apie santuoką ir atkreipdama dėmesį į reikšmingus aspektus.
Deklaracijoje daug kartų aiškiai ir tvirtai pakartojamas Bažnyčios mokymas apie santuoką kaip vyro ir moters sandorą, kuri yra nekintanti ir nesuderinama su nesantuokinių santykių palaiminimu. Jokios liturginės apeigos ar palaiminimai negali sukelti įspūdžio, kad Bažnyčia patvirtina tokio pobūdžio ryšius.
Deklaracija pabrėžia skirtumą tarp liturginių palaiminimų su apeigomis ir palaiminimų be apeigų, kurie teikiami spontaniškai. Palaiminimas be apeigų gali būti teikiamas asmenims, prašantiems Dievo pagalbos ir malonės, bet tai nereiškia, kad Bažnyčia palaiko nesantuokinius santykius. Būtent tokie spontaniški palaiminimai be apeigų gali būti teikiami žmonėms, esantiems nereguliariose situacijose, arba tos pačios lyties poroms.
Tokiu palaiminimu be apeigų nesiekiama nieko įteisinti, bet veikiau atverti gyvenimą Dievui, prašyti Jo pagalbos, kad būtų galima gyventi geriau, ir kviesti Šventąją Dvasią, kad būtų galima ištikimiau gyventi pagal Evangelijos vertybes.
Kai žmonės prieina prie dvasininko ir prašo palaiminimo, iš jų neturėtų būti reikalaujama, kad jie iš anksto būtų moraliai tobuli.
Deklaracijoje akcentuojama, kad dvasininkai turi vengti klaidinamų situacijų, kai teikiami neritualizuoti palaiminimai. Niekada neturėtų kilti įspūdis, kad Bažnyčia pritaria ar įteisina porų nereguliarius santykius. Šie neritualizuoti palaiminimai visada turi likti paprastais gestais, stiprinančiais prašančių žmonių pasitikėjimą Dievu, ir negali tapti liturginiu ar pusiau liturginiu veiksmu, panašiu į sakramentą.
Bet kuriuo atveju, kai palaiminimo maldos prašo nereguliarioje situacijoje esanti pora ar tos pačios lyties pora, šis palaiminimas niekada neturėtų būti teikiamas kartu su civilinės sąjungos ceremonija ir net siejant su ja. Jis taip pat negali būti atliekamas su vestuvėms būdingais drabužiais, gestais ar žodžiais. Šiam palaiminimui nėra kuriamos apeigos.
Deklaracija skatina tikinčiuosius suvokti, kad Bažnyčia siekia ne atstumti, bet padėti tiems, kurie ieško Dievo pagalbos ir trokšta Jam atsiverti, geriau suprasti Jo meilės ir tiesos planą.
Todėl kviečiu Jus, brangūs tikintieji, skaityti šią deklaraciją ir suprasti jos kontekstą. Nesuvokiant dokumento esmės, lengva prieiti prie klaidingų išvadų ar neteisingai interpretuoti dokumento prasmę. Tikiuosi, kad šie mano paaiškinimai padės aiškiau suvokti deklaracijos turinį ir jos tikslus.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Susirinkome šiandien čia melstis už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius. II Vatikano Susirinkimas mums primena ir Sinodas pakartoja, kad kiekvienas krikščionis, kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į šventumą. Girdėjome pirmajame skaitinyje: „Kas šventą dalyką už šventą ir laiko, tas pats šventas tampa; kas vykdyt jį stengias, tas apsaugą randa“ (Išm 6, 10).
