Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien švenčiame antrąjį Velykų laikotarpio sekmadienį, kuris visoje Bažnyčioje žinomas kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis. Evangelijoje matome, kaip Kristus įeina pro uždarytas duris į kambarį, kuriame Jo mokiniai iš baimės buvo užsirakinę. Vos įėjęs Kristus ištaria žodžius, kurie skamba per amžius: „Ramybė jums!“ Tai – ne tik paguodos žodžiai, bet ir siuntimas į misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Būtent šiuo momentu Bažnyčia gimsta savo misijoje – mes esame kviečiami nelikti už uždarų durų, bet išeiti ir tapti gyvais Kristaus ramybės ir gailestingumo įrankiais.
Dievo Gailestingumo sekmadienis nėra švelni Velykų aštuondienio pabaiga – šią akimirką Bažnyčia siunčiama į pasaulį. Tai vyksta ypatingu Bažnyčiai laiku. Tik vakar palydėjome į amžinybę popiežių Pranciškų – gailestingumo ganytoją. Ne tik paskelbęs Gailestingumo Jubiliejinius metus, bet savo mokymu ir pavyzdžiu rūpinosi vargstančiais, bei siekį sutaikyti visus su Dievu.
Šiandien kardinolai, susirinkę Romoje, tęsia novemdiales – devynių dienų gedulo, maldos ir apmąstymų laiką. Jungiame savo maldas su jų maldomis prašydami Šventosios Dvasios vadovavimo jų pokalbiams ir, atėjus metui, būsimiems rinkimams. Tačiau mes nesame pasyvūs stebėtojai. Kiekvienas iš mūsų esame rengiami liudyti, tarnauti, vadovauti. Ir šios misijos širdyje yra gailestingumas.
Apaštalų darbų knygoje matome gyvą Bažnyčią, kupiną Šventosios Dvasios. Apaštalams atvedami ligoniai, minios dėmesį traukia ne stebuklų ieškojimas, bet regimas ir apčiuopiamas gailestingumas. Apaštalai skelbia Prisikėlusį Kristų ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu, nešančiu paguodą ir viltį.
Ta pati Bažnyčia tęsia savo misiją ir šiandien. Mūsų pasaulis dejuoja dėl naujų žaizdų: vienišumo, priklausomybių, karo baimės. Šias žaizdas gydo ne šūkiai ar strategijos, o asmeninis susitikimas su Prisikėlusiuoju. Tas susitikimas vyksta ir šiandien – ypač per sakramentus. Dievo Gailestingumo sekmadienį esame kviečiami patirti Sutaikinimo sakramentą kaip tikrą mūsų laikų gailestingumo šaltinį. Būtent čia mes patiriame Dievo atleidimą, čia nuo mūsų pečių nuimama našta, čia atgyja mūsų širdys.
Šie metai taip pat žymi gražią sukaktį. Prieš 90 metų, 1935 metais, sekmadienį po Velykų, palaimintasis kun. Mykolas Sopočka, vesdamas rekolekcijas Gailestingumo tema Vilniuje, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, pirmą kartą viešai išstatė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Šis paveikslas, sukurtas pagal šv. Faustinos nurodymus, yra vienintelis, kurį ji regėjo savo akimis. Nuo tada milijonai žmonių visame pasaulyje stovi prieš šį paveikslą kartodami: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Paveikslo galia slypi ne dailininko meistriškume, bet tiesoje, kurią jis liudija, – perdurtoje Širdyje, kuri spindi meile ir lieja šviesą, gydymą ir viltį. Ir šiandien paveikslas kalba – jis kviečia pasitikėti, siūlo ramybę ir primena apie niekada nesibaigiantį Dievo gailestingumą.
Antrame skaitinyje iš Apreiškimo knygos girdime Prisikėlusio Kristaus žodžius: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis“ (Apr 1, 17). Tai ne poetiška metafora, o gyvas Žodis To, kuris nugalėjo mirtį ir dabar siunčia mus kaip savo Kūną. Esame pašaukti būti ne tik tikintys, bet ir gailestingi. Esame pašaukti skelbti Evangeliją drąsiai ir džiaugsmingai, gydyti žaizdas gailestingumo darbais ir kasdiene laikysena liudyti Kristaus artumą.
Kaip Galilėjos krante stovėję apaštalai, taip ir mes kartais jaučiamės pavargę, nematome vaisių, esame sutrikę. Naktį einame žvejoti ir nieko nesugauname. Tačiau kai Kristus liepia mesti tinklą, mes Jo paklausome ne todėl, kad suprantame, bet todėl, kad pasitikime. Bažnyčios misijos vaisingumas priklauso ne tik nuo mūsų pastangų, bet ir nuo mūsų klusnumo tam Žodžiui, kuris siunčia.
Ši Bažnyčios gailestingumo misija tęsis ypatingu būdu ir kitais metais. 2026 m. birželio 7–12 d. Vilnius taps Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso vieta. Kviečiu kiekvieną iš jūsų tapti šio įvykio dalyviu. Tegul pasirengimo metas būna proga kartu statyti Gailestingumo miestą, kad savo vyskupijose, parapijose, šeimose gyventume Dievo gailestingumą atspindintį gyvenimą. Savanoriaudami savo parapijose ar karitatyvinėse veiklose, ruoškimės šiam kongresui ir padėkime piligrimams iš viso pasaulio atpažinti Vilnių ir visą Lietuvą kaip Gailestingumo miestą, kuris yra ne tik piligrimų traukos vieta, bet ir gyvas liudijimas – šviesa tautoms.
Šiandienos Evangelijoje sutinkame Tomą – apaštalą, kuris įtiki tik pamatęs. Jis ištaria vieną iš gražiausių Bažnyčios išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus atsako palaiminimu: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 28). Tai – mes. Mes esame tie palaimintieji, kviečiami tikėti net nematydami, pasitikėti net nesuprasdami, sekti, net jei kelias ne visada aiškus.
Tad šiandien atnaujinkime savo pasitikėjimą. Pasitikėjimą Jėzaus gyvu buvimu Eucharistijoje. Pasitikėjimą gydančia Sutaikinimo sakramento galia. Pasitikėjimą Bažnyčios misija būti gailestingumu pasauliui. Pasitikėjimą savo pačių pašaukimu liudyti. Nelaukime, kol pasaulis pasikeis, – būkime tais, kurie jį keičia gailestingumu.
Kaip primena Gailestingojo Jėzaus paveikslas – Jis yra šviesa, šviečianti tamsoje, ir Jis patiki savo šviesą mums.
„Ramybė jums!“
„Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“
Eikime – kaip Gailestingumo apaštalai – pasiruošę gydyti pasaulį Jo vardu.
Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. balandžio 27 d. Dievo Gailestingumo šventovėje