Šį vakarą Kristaus Krikšto švente užbaigiame Kalėdų laiką ir iškilmingai užbaigiame Šeimos metus. Žinome, kad Krikštas nuplauna visas kaltes ir nuodėmes. Tada kodėl Kristus, būdamas be nuodėmės, leidosi, o tiksliau, prašė būti pakrikštytas? Šiuo būdu Dievas priartėja prie mūsų, nusidėjėlių, ir savo Krikštu suteikia vandeniui galią nuplauti mūsų nuodėmes. Krikšto vandeniu ir Šventosios Dvasios galia ne tik buvome išlaisvinti iš nuodėmės, bet ir tapome Dievo vaikais, Dievo šeimos nariais. Krikštas – mūsų gimtadienis Danguje, mūsų pirmoji ir pagrindinė šventė Dievo šeimoje.
Šia prasme Bažnyčia (ne pastatas, o bendruomenė) yra Dievo šeima žemėje. Mes kartu keliaujame į Tėvo namus, į amžinybę. Čia, konkrečiame krašte, konkrečioje vyskupijoje, konkrečioje parapijoje dalinamės džiaugsmais ir sunkumais, puoselėjame tarpusavio meilę ir padedame vieni kitiems nešti savo kryžių. Esame vienos šeimos nariai.
Kiekviena šeima, kiekvienas iš mūsų esame skirtingai apdovanoti, skirtingai išgyvename bendrystę. Vienokią šeimą sukuria sutuoktiniai, atpažinę vienas kitame Dievo jiems skirtą gyvenimo draugą, besąlygiškai save vienas kitam dovanojantys, atsiveriantys naujos gyvybės dovanai. Kaip ir kiekvienos šeimos kelyje, jie patiria išbandymų, bet remiasi vienas į kitą ir abu randa stiprybės Dieve.
Kitokia šeima kuriama, kai apskaičiuojama, kiek ši bendrystė bus naudinga, kiek kitas patenkins ir atitiks mano norus. Šiais atvejais girdimas pasiūlymas: „Pabandykim pagyventi, – pažiūrėsim, ar tikrai vienas kitam tinkam“, kitaip sakant, „ar atitinki mano poreikius“. Šis labai subtilus savanaudiškumas dažnai pakiša koją kilus išbandymams. Konstatuojama: „Mes netinkam vienas kitam.“ Skaudu visiems, o ypač vaikams! Bažnyčia laukia ir ieško kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos, ji siekia gydyti, teikti pagalbą, atleidimą. Bažnyčia nėra uždaras šventumą pasiekusiųjų klubas – tai nusidėjėlių bendruomenė, susitikusi Kristų, priėmusi jo išgelbėjimą ir ramybę. Kiekviena šeima turi žaizdų, taip pat ir Bažnyčia, todėl stengiamės vieni kitiems padėti, Kristaus galia teikti pagalbą ir gydyti. Gebėti mylėti, save dovanoti kitam – tai yra kelias, kuris ilgainiui suteikia tikrąjį džiaugsmą.
Bažnyčia yra šeimų šeima pirmiausia todėl, kad ją sudaro ne tik daugybė individų, bet ir šeimų, kuriose pirmą kartą sužinome apie Dievą, patiriame meilę ir bendrystę.
Santuoka yra Kristaus meilės Bažnyčiai ir Bažnyčios meilės Kristui sakramentinis atspindys. Čia prisiliečiama prie mirties ir prisikėlimo slėpinio, čia Dievas išreiškia savo meilę mums.
Kristaus ir Bažnyčios meilę atspindi ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, kurių metus pradedame švęsti ir kurios taip pat vadina save šeimomis. Dalindamiesi Dievo Žodžiu, turėdami bendrą nuosavybę ir visiškai save dovanodami Kristui Bažnyčioje ir artimo asmenyje, pašvęstieji taip pat siekia išgyventi Dievo vaikų bendrystę ir dalintis šiais vaisiais su kitais. Taip kiekvienas vienuolis ar vienuolė savo gyvenimu mums liudija, ką reiškia būti Kristaus sužadėtine.
Panašiai ir parapijos yra mūsų šeimos, kuriose kartu išgyvename Dievo meilę mums. Parapijos bendruomenę sudaro ne tik sekmadieniais susirenkantys tikintieji, bet ir šeimų bendruomenės, kurios melsdamosi, dalindamosi ir viena kitą palaikydamos kartu eina gyvenimo keliu.
Šiandien vienoje vietoje pamatėme, kiek daug prasmingų tarnysčių, gražių bendruomenių ir maldos grupių yra Vilniaus arkivyskupijoje. Šios grupės buriasi melstis ir darbuotis, dalintis malonėmis, kurias gavo iš Viešpaties. Tai tarpusavio pagalbos grupės tiems, kurie patys ar šeimų nariai kenčia nuo priklausomybių ar kitų ligų ir negalių; tarpusavio pagalbos grupės, kurios padeda išgyventi sunkią netektį – skyrybas ar artimo mirtį. Tai jaunimo grupės, kuriose ieškoma pašaukimo ir gyvo santykio su Dievu. Tai susivienijimai tikinčiųjų, kurie kartu siekia ginti teisę šeimoje auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, siekia gelbėti labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius (ypač negimusius kūdikius), rūpinasi padėti motinoms, patekusioms į krizines situacijas, užtikrina pagarbą ir pagalbą šeimoms, kurios nori sukurti geresnę ir teisingesnę visuomenę.
Deja, Bažnyčios šeimai gresia panašūs pavojai kaip kiekvienai šeimai. Kai tik pradedame manyti, kad mūsų šeima yra skirta tarnauti mums, užuot buvusi bendrystės vieta, kurioje dovanoju save kitiems, myliu ir esu mylimas, kyla didelis pavojus pačiai bendrystei. Paradoksalu, bet didžiulis pavojus gresia ir mūsų laimei ateityje. Ką renkuosi? Ar noriu, kad šeima man tarnautų (tenkintų mano įgeidžius), ar esu pasirengęs besąlygiškai mylėti?
Kaip išvengti šio pavojaus? Ir mūsų šeimose, ir Bažnyčios šeimoje būtina skirti laiko palaikyti santykius. Tam yra Šeimadienis – laikas tam, kas svarbu.
Kviečiu visus kas savaitę su šeima sąmoningai švęsti Šeimadienį. Tegu jis sutampa su kassavaitiniu Bažnyčios Šeimadieniu, tai yra Sekmadieniu.
Kviečiu tuos, kurie dar nėra įsijungę į parapijos gyvenimą, šeimų bendruomenę ar maldos grupę, bažnytinį judėjimą ar tarnystę – susirasti savo vietą, kurioje galite sulaukti pagalbos ir dovanoti save kitiems. Ten atpažinsite savo tikrąjį „aš“– kai kito akyse (tų žmonių, kuriems tarnausite ir už kuriuos melsitės) atpažinsite Dievo paveikslą, pagal kurį esate sukurti.
Kaip Mozė Dievo Tautai liepė pasirinkti, taip panašus sprendimas šiandien laukia mūsų: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Įst 30, 15-20).
Šiandien ir mus Dievas kviečia atnaujinti savo pasirinkimą. Rinkis eiti Dievo keliu! Rinkis gyvenimą! Rinkis Šeimą!
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas