Tą vakarą sode, anapus Kedrono upelio, Jėzus klausė Jo suimti atėjusio būrio: „Ko ieškote?“ (Jn 18, 4). Šis klausimas galėtų būti skirtas kiekvienam iš mūsų. Net jei kartais atrodo, kad žinome, naujai patirtas atsakymas gali supurtyti, gal net parblokšti ant žemės, kaip tą už savo ginklų, žibintų ir deglų užtikrintai besijautusį būrį.
Tad ko gi ieškau šį vakarą? Kas man yra Jėzus iš Nazareto? Ko iš Jo tikiuosi? Galbūt kokio nors žibinto šešėlyje slepiuosi nuo To, kuris yra Pasaulio Šviesa? Galbūt kažkuo ginuosi nuo Jo žodžio? Tas žodis aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, tačiau jis nesužeidžia kūno ir neatima gyvybės. Visgi jis siekia giliau: „jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos […] ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Žyd 4, 12). Šis žodis yra gyvas ir – net jei kartais skaudus – dovanojantis gyvenimą.
Klausimas „Ko ieškote?“ buvo savaip svarbus Simonui Petrui, kai jis kartu su kitu mokiniu nusekė paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Šiame kelyje įmanoma pamesti kryptį tarsi nepastebimai, nejučia. Petras kurį laiką lieka stovėti lauke, kiemo išorėje, ir vidun patenka per pažintį. Tada kažkas labai subtiliai pasikeičia. Tarsi būtų įžengta ne pro tuos vartus. Jėzus apie save yra sakęs: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Kas neina per šiuos vartus, tas yra „vagis ir plėšikas“ (Jn 10, 1). Tas yra svetimas, neatpažįstamas kaip Jėzaus mokinys. Įvyksta nukrypimas nuo kelio, kurio neužfiksuos jokia navigacijos priemonė. Bet pokytis yra. Ir jis esminis.
Įėjęs kieman Petras fiziškai atsiduria netgi arčiau Jėzaus, kur šis vyriausiojo kunigo namuose yra klausiamas apie savo mokinius bei mokslą. Jėzus kviečia apie tai teirautis savo mokinių, nes nėra kažkokių slaptų dalykų, kurių šie negalėtų papasakoti, paliudyti. Tačiau pagrindinis iš Jo mokinių čia pat už rūmų sienos Jo išsigina: vieną, antrą, trečią kartą. Ir toliau šildosi prie laužo. Jauki laužo šiluma pasirodo svarbesnė nei tikėjimo išpažinimas. Nei ištikimybė, dėl kurios dar prieš kelias valandas žadėta guldyti savo gyvybę.
Nebūtų prasmės kalbėti apie šiuos Petro išsigynimus, jei tai nebūtų ir kiekvieno iš mūsų patirtis. Ką mato ir girdi žmonės, žvelgdami į mane? Pro kokius vartus kasdien įžengiu į savo santykius su žmonėmis, į savo darbus, siekius? Ko ieškau?
Jėzus kviečia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Mane gi taip lengvai įtraukia visų pirma tas „visa kita“, o Dievo karalystė lieka kaip priedas, kaip saldus, bet nebūtinas padažas. Kažkam ta karalystė gal iš vis yra tik tuščias žodis, šiandien jau be konkretumo, turinio, aktualumo.
Tačiau Dievo karalystė nėra kažkas abstraktu, ar apibrėžta žemėlapyje, ar surašyto kodeksuose, ar kaip kitaip kažkas beasmenis. Ši karalystė prisiartina Jėzaus asmenyje. Ji plinta pirmiausia iš širdies į širdį. Ji „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36): tai reiškia – ji nėra tiesiog sukuriama šio pasaulio galia. Jos negali užtikrinti net ir patys teisingiausi įstatymai. Ji auga liudijant tiesą. Ši tiesa – tai ne vienas ar kitas principas, dėl kurio kartais sulaužoma daugybė iečių, paminant kitus ne mažiau svarbius dalykus. Ši tiesa yra pats Jėzus: Jame apsireiškiantis Dievo veidas, Dievo širdis.
Ieškau, Tavo Veido, Viešpatie… Mokyk mane ištikimybės ir ištvermės. Mokyk išlikti žmogumi net ir nežmoniškose situacijose, kai kėsinasi įtraukti neapykantos, keršto banga. Mokyk neužmigti patogiai šalia kenčiančio žmogaus, kai šiam reikia, kad pabudėčiau šalia. Mokyk nesiblaškyti dėl rytdienos, apleidžiant šios dienos įsipareigojimus. Mokyk išgirsti tai, kas gali pažadinti ir sugrąžinti prie Tavęs: net jei tai bus gaidžio giedojimas ar kokio nors beDievio priminimas, kad ir apspjaudytas, išjuoktas, pasmerktas žmogus yra žmogus. Mokyk šiandien, po Tavo kryžiumi, atrasti Mariją ir Bažnyčios bendruomenę kaip Motiną, o kiekvieną jos narį – kaip savo brolį ar sesę. Ypač tuos, kurie yra papiktinti, įskaudinti, išnaudoti ir sužeisti: papiktinti mūsų Tavęs išsigynimų, per kuriuos tapome jei ne vagimis ar plėšikais, tai bent jau aklais, kurčiais, nebyliais, beširdžiais praeiviais.
Sode, kuris žmogaus sukūrimo dieną buvo rojumi, einu prie kapo rūsio. Šiandien čia Tavo Veido, Viešpatie, ieškau.
Vysk. Arūnas Poniškaitis
Homilija Didįjį penktadienį Kristaus Kančios pamaldose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje
2025 m. balandžio 18 d.