Kalėdos yra džiaugsmo ir vilties šventė. Šventė, kviečianti mus priimti Dievą į savo gyvenimą ir pasiraitoti rankoves, kad mūsų pasaulis kasdien vis labiau taptų geresnis.
Kalėdų istorija nėra folkloras. Tai mūsų Dievo apsireiškimas ir Jo gyvoji katechezė apie artumą ir meilę mums. O Jis nori būti arti visų, ypač šalia atstumtųjų, ligonių, vienišų ir vargšų. Dievas nori būti arti tų, kurie kenčia nuo karo, smurto žiaurumų.
Kalėdos gali išlaisvinti daugybę gerų mūsų emocijų, švelnumo, dėkingumo ir netikėtų susitaikymų. Tai populiariausia šventė, įtraukianti daugiausiai žmonių. Jokia kita metų data nesukelia tokio dovanų, religinių ir pasaulietinių papročių šurmulio. Jokia krikščioniška šventė nesukūrė tiek daug giesmių įvairiomis kalbomis ir visais muzikos stiliais. Joks įvykis nebuvo taip dažnai vaizduojamas didžiųjų tapybos ir skulptūros meistrų.
Klausimas, kurį turėtume klausti šią Kalėdų dieną, skambėtų maždaug taip: „Ką galėčiau padaryti, kad gyvenimas mano šeimoje, su kaimynais ir draugais, darbe… būtų geresnis?“ Ir ne tik Kalėdų dieną, bet ir per visus naujus metus, kurie netrukus prasidės.
Mažytis kūdikis, gulintis ėdžiose, mums primena, kad didžiausia dovana, kurią galime įteikti per šias Kalėdas, yra ne elektroninis prietaisas ar gražus rūbas, ar kokia kita dovana, bet nuoširdus atleidimas, švelnus apkabinimas mylimo žmogaus, trumpa laisvalaikio akimirka su šeima, ištiesta pagalbai ranka, mielos šypsenos spindulys mūsų veide. Ir visa tai yra mažyčiai gerumo stebuklai, kurie vyksta mūsų gyvenime. Ir kaip svarbu, kad jų būtų kuo daugiau.
Prieš pat Kalėdas vienos įmonės vadovas vėlavo į svarbų verslo susitikimą. Tačiau intensyvus eismas sugadino jo nuotaiką. Priešais pamatė jau mirksintį žalios šviesos šviesoforą ir greitai paspaudė akceleratorių, kad kuo greičiau pralėktų, tačiau staiga į gatvę išėjo senutė. Koja greitai peršoko ant stabdžio pedalo. Senutė pasiramsčiuodama lazdele vos judėjo į priekį. Viduje to vadovo staiga kilo didžiulė pykčio audra, nes jis pamatė, jog dabar teks ilgai laukti, kol ji praeis gatvę. Tačiau netrukus to žmogaus susierzinimą ir nusivylimą pakeitė nuostaba. Vėliau jo širdį užplūdo atjautos ir pagarbos vyresniam žmogui jausmas. Visi automobiliai visomis kryptimis vienu metu sustojo. Nebuvo jokių garsinių signalų, stabdžių cypimo ar bandymų kaip nors apvažiuoti tą senutę. Visi automobiliai tiesiog sustingo ir laukė, kol ji saugiai pereis sankryžą. Tarsi burtų lazdele pamojus, eismas sustojo pačioje judriausioje gatvėje.
Galima sakyti tai, kas įvyko toje sankryžoje, buvo mažytis stebuklas. Ne toks stebuklas, kuris prieštarautų gamtos dėsniams, ne toks stebuklas, kuris sugrąžintų tai močiutei sąnarių lankstumą. Bet kantrybės stebuklas, kurio labai reikėjo tame šventinime laikotarpyje. Savo laiko dovanojimo stebuklas, kuris iš daugybės transporto priemonių vairuotojų, skirtingų vienas nuo kito, tapo vienybės ir solidarios pagarbos ženklu.
Esame skirtingi žmonės, kurie šį rytą susirinkome čia ir tikime, kad, nepaisant visų pasaulio neramumų ir problemų mūsų pačių gyvenime, Dievas vis dėlto yra su mumis, nes Jis – Emanuelis! O jei Dievas tapo žmogumi, tada visada yra vietos mūsų širdyje drąsai, visada yra vietos vilčiai, netgi vietos džiaugsmui. Esame žmonės, kurie tiki, kad atjauta, ramybė ir meilė gali viešpatauti sunkumų ir liūdesio akivaizdoje ar net judrioje sankryžoje.
Iš tikro, žmogiškomis akimis žvelgiant, po Kalėdų mūsų įprastinis gyvenimas vėl grįžta į savo vagą. Tie patys darbai, rūpesčiai. Bet tai nereiškia, jog Kalėdos praėjo veltui. Jos reiškia, kad pasaulyje įmanomi stebuklai. Nes į mūsų pasaulį įžengė Dievas, kuris tapo vienas iš mūsų.
Kalėdų istorija moko mus dar vieno įdomaus dalyko, kurio esmė: kuo mažiau turime materialiai, tuo daugiau galime kitam dovanoti dvasiškai. Kai padovanojame kažką tokio materialaus, galvojame, jog to užtenka tam žmogui. Tačiau, kai negalime padovanoti kokios nors materialios dovanos, stengiamės kompensuoti tai dvasinėje plotmėje.
Ši tiesa atsispindi Jėzaus gimimo istorijoje. Marija ir Juozapas labai norėjo turėti daugiau, kad galėtų duoti savo naujagimiui sūnui: saugius namus, švarią lovą. Tačiau jie turėjo tik tvartą ir ėdžias. Ir vis dėlto šiame skurde jie sukūrė mylinčios širdies jaukumą ateinančiam kūdikiui. Su šia meile jie priėmė į mūsų pasaulį atėjusį Išganytoją.
Teko kalbėtis su keliomis šeimomis, kurios man sakė, kad per šias Kalėdas dėl ekonominių sąlygų jos dovanos mažiau dovanų, kurios bus mažiau vertingesnes pinigine prasme. Tačiau tai nereiškia menkesnių Kalėdų.
Mes galime dovanoti tas dovanas, kurias turime savyje ir tai bus vertingiau už pinigus. Kaip tos dovanos galėtų atrodyti? Štai keletas pavyzdžių. Paguoda yra labai svarbi dovana liūdinčiam žmogui, kuris galbūt neteko mylimo žmogaus. Atleidimą tikrai nelengva dovanoti žmogui, kuris mus kažkada įskaudino ir įžeidė. Tačiau būtent tokia dovana yra pati brangiausia ir reikalingiausia.
Todėl nevertinkime dovanų pagal kasos čekį. Vietoj to, vertinkime jas pagal dovanojančią meilę. Per šias Kalėdas ieškokite meilės autentiškumo. Ieškokite jos tose dovanose, kurias dovanojate; ir dovanose, kurias gaunate. Tada tikrai turėsime nepaprastas ir neįkainojamas Kalėdas.
O baigdamas noriu pakviesti mus visus padovanoti savo laiko. Pradžioje, nors nedidelį tarpelį sau, kitam ir Dievui. Paskui dar daugiau. Ir tai bus pati vertingiausia Kalėdų dovana, kuri turi neišmatuojamą vertę, bet kurios visiems Viešpats vienodai atseikėjo. Jis kiekvienam iš mūsų paroje duoda tas pačias 24 valandas. Tebūna jos skirtos sukurti gerumo, jaukumo ir džiaugsmo stebuklą mūsų ir kitų žmonių širdyse. Palaimintų ir jaukių šv. Kalėdų!
+Darius Trijonis
2023 m. gruodžio 25 d.