Šį vakarą švenčiame Eucharistijos įsteigimą. Žinome, kad Viešpats mums suteikia šią brangią dovaną ne todėl, kad esame tobuli ar be nuodėmės; ne todėl, kad nusipelnėme ar esame verti jos, bet todėl, kad esame mylimi.
Šį vakarą taip pat švenčiame Kunigystės įsteigimą, per kurį įamžinama Šventosios Eucharistijos dovana. Šį rytą per Aliejų šventinimo Mišias Bažnyčia pakvietė brolius kunigystėje atnaujinti savo šventimų pažadus. Liturgijoje arkivyskupas ragino Dievo tautą melstis už savo kunigus. Šį vakarą atnaujiname šį prašymą. Prašome, brangūs tikintieji, melstis už mūsų arkivyskupijoje tarnaujančius kunigus. Melskitės, kad jie būtų ne tik šventi ir sąžiningi vyrai, bet ir kad mylėtų ir sektų tarnaujantį Jėzų.
Šiose Mišiose taip pat minime Jėzaus pavyzdį, mokančio mus mylėti vieni kitus. Šį vakarą skaitoma evangelija pagal Joną unikali tuo, kad joje nėra gerai pažįstamų Eucharistijos įsteigimo žodžių. Vietoj to evangelistas pabrėžia faktą, kad Jėzus nusivilko viršutinius rūbus, kas simbolizuoja mūsų išorinį statusą ir pasilenkė prie savo mokinių kojų.
Tai yra tarsi Tarnavimo sakramento ženklas, kuris apjungia tiek kunigystę ir Eucharistiją, iš kurios kyla visos malonės. Vyskupas Fultonas Šynas komentavo šią eilutę: „Paskutinės vakarienės naktį apaštalai ginčijosi, kam iš jų atiteks pirmoji vieta prie stalo. Tada mūsų Viešpats atsiklaupė ant kelių, nuplovė jiems kojas ir nušluostė jas rankšluosčiu. Kiek nedaug yra tokių, kurie kovoja dėl galimybės pirmi paimti į rankas rankšluostį“.
Kojų plovimas paaiškina duonos laužymo prasmę. Kaip duona turi būti sulaužyta, kad galėtumei ją padalinti visiems, taip ir mūsų tarnystė įgaus prasmę tik tada, kai pasilenksime prie tų, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tai išryškina tai, ką reiškia Jėzaus mokiniui įeiti į bendrystę su Kristaus kūnu ir krauju Eucharistijoje.
Viskas vyksta tyloje. Mokiniai tyli: scena, kurios liudininkais jie tampa, yra tokia nuostabi, kad jie lieka apstulbę. Jie netiki savo akimis: Jėzus nusivelka drabužius – kaip vergas – ir plauna ne rankas, o kojas. Jis ryžtasi tokiam žeminančiam gestui.
Kaip atrodo kojų plovimas XXI amžiaus Jėzaus mokinių gyvenime? Tai reiškia, kad šį vakarą turime apmąstyti visa tai, kas mums nepatogu, kas mus žemina ir pagalvoti, kaip mes galime pasilenkti prie kito žmogaus, padėdami jam ir sau tapti geresniu. Tai reiškia, kad turime galvoti apie savo santykius su kitais, o ypač su tais, su kuriais sunku bendrauti: ar tai būtų darbas, ar šeima, ar kitos bendruomenės, ar tiesiog pavieniai žmonės.
Tačiau, kad tai galėtume atlikti, visų pirma, turime išmokti priimti Dievo malonės dovaną. Sugebėti pripažinti, jog ir mums reikia dvasios apsivalymo, sugebėti priimti Atgailos sakramentą. Ir tik tada galėsime toliau tęsti visa tai, ką Jėzus įsakė daryti Jo atminimui.
Simbolinis kojų plovimo veiksmas yra priminimas ir iššūkis mums. Jėzus ragina mus būti mylinčiais, atlaidžiais, pasiaukojančiais, nuolankiais vieniems su kitais. Užmegzti tokius santykius, kuriuose būtų atsižvelgiama į visų poreikius ir kuriuose nebūtų konkurencijos dėl svarbesnės vietos ar įvertinimo.
Šį vakarą labai iškalbingas tampa dar vienas ženklas – tuščias altoriaus tabernakulis. Plačiai atvertos jo durys. Vieta, kurioje laikome Eucharistiją. Keista, jog tą vakarą, kai minime Eucharistijos įsteigimą, mes po šv. Mišių matome atidarytas plačiai tabernakulio dureles. Tačiau viduje neberandame Jėzaus. Joje žiojėja tuštuma.
Ir čia prisimename Jėzaus žodžius apie grūdą, kuris turi kristi į žemę ir apmirti, kad galėtų duoti vaisių. Taip mūsų širdys turi tapti atviros Jo malonei. Turime paruošti jas naujam Kristaus atėjimui, kurio lauktume su meile ir pagarba. Šis vaizdas tarsi mums primena pirmosios Jėzaus prisikėlimo liudytojos Marijos Magdalietės skausmą, kada ji sušuko: „kad paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur Jį padėjo.“ (Jn 20, 13). Tai mums primena, su kokia meile ir troškimu Jėzaus mokiniai turėtų ieškoti Jėzaus. Kaip mes turime išmokti vertinti tai, ką mes turime šiandien ir ko galime ne visada turėti savo gyvenime. Tai mums parodė pandemijos laikotarpis.
Tai primena tiek mums dvasininkams, tiek pasauliečiams, su kokiu ilgesiu ir troškimu turime artintis prie Jėzaus. Kaip mums vėl iš naujo reikia sužadinti alkį sekmadienio Mišioms, Eucharistijai, parapijos bendruomenei. Nes tai yra dovana, kurią turime vėl iš naujo išmokti įvertinti ir trokšti.
Kas mes būtume kunigai be Eucharistijos? Niekas, nes esame įšventinti būtent dėl to, kad galėtume dalyti sakramentus, o ypač Eucharistiją Dievo Tautai. Stiprinti ją. Kokie mes būtume katalikai, jei nenorėtume maitintis Eucharistija? Liktų tik gražus pavadinimas ir nieko daugiau. Išorinės butaforijos iškaba. Be įsipareigojimo ir noro likti su Dievo Tauta.
Kristus Sakramentus įsteigė žmonėms, jų išgelbėjimui. Jie nėra skirti būti tik trofėjais ant lentynos ar muziejaus eksponatais, kuriais galima grožėtis.
Todėl šis Ketvirtadienis yra skirtas sužadinti mums visiems dangiškos Duonos ilgesiui, kuri mus telkia draugėn į bendrystę. Todėl noriu, brangūs tikintieji, paraginti jus: sugrįžkime į bažnyčias, sugrįžkime į parapijų bendruomenes, pakilkime nuo patogaus fotelio, stebint Mišių transliaciją internete ir iš naujo pajuskime Eucharistijos skonį. O mus, dvasininkus, noriu pakviesti vėl iš naujo pajusti, jog kunigystės malonė nėra paprasta profesija, darbas, bet įpareigojimas visam gyvenimui likti su Dievo kaimene ir ja rūpintis.
Kristus laukia mūsų visų. Sugrįžkime į bendruomenes ir žvelgdami į tarnaujantį Jėzų, kurkime Dievo karalystę jau čia žemėje. Amen.
Vysk. Darius Trijonis
Homilija, sakyta Didįjį Ketvirtadienį, 2022 m. balandžio 14 d., Vilniaus arkikatedroje bazilikoje