Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai

2024 m. rugsėjo 1 d.

Turėk viltį ir veik su kūrinija

Brangūs broliai ir seserys!

„Turėk viltį ir veik su kūrinija“ – tokia rugsėjo 1 d. minėsimos Pasaulinės maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienos tema. Ji siejama su šventojo Pauliaus Laiško romiečiams 8, 19–25 mintimis: apaštalas aiškina, ką reiškia gyventi pagal Dvasią, ir sutelkia dėmesį į patikimą išganymo viltį, kylančią per tikėjimą, kuris reiškia naują gyvenimą Kristuje.

1. Tad pradėkime nuo paprasto klausimo, į kurį galbūt nėra akivaizdaus atsakymo: jei esame iš tikrųjų tikintys, kaip tai įvyko, kad mes turime tikėjimą? Ne tiek dėl to, kad „tikime“ kažkuo transcendentiniu, ko mūsų protas negali suprasti, nepasiekiamu tolimo, nematomo ir neįvardijamo Dievo slėpiniu. Veikiau, pasak Pauliaus, taip yra todėl, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse. Taip, esame tikintys, nes pati Dievo Meilė „išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5). Todėl Dvasia dabar iš tiesų yra „mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14), kaip pamatinis pašaukimas gyventi visada siekiant amžinųjų gėrybių pagal gražaus ir gero Jėzaus žmogiškumo pilnatvę. Dvasia įgalina tikinčiuosius kūrybingai ir aktyviai reikšti meilę. Ji veda juos didžiu dvasinės laisvės keliu, kuriame neapsieinama be kovos tarp pasaulio logikos ir Dvasios logikos, o jų vaisiai vieni kitiems priešingi (Gal 5, 16–17). Kaip žinome, pirmasis Dvasios vaisius, visų kitų vaisių suma, yra meilė. Šventosios Dvasios vedami tikintieji yra Dievo vaikai ir kaip Jėzus gali kreiptis į jį „Aba, Tėve“ (Rom 8, 15); jie įgyja laisvę, būdingą tiems, kurie nebepuola į mirties baimę, nes Jėzus prisikėlė iš numirusių. Štai didžioji viltis: Dievo meilė nugalėjo, ji visada nugali ir dar nugalės. Naujam žmogui, gyvenančiam Dvasioje, nepaisant fizinės mirties perspektyvos, būsimoji šlovė jau garantuota. Ši viltis neapgauna, kaip mums primena ir besiartinančio Jubiliejaus paskelbimo bulė [1].

2. Krikščionio gyvenimas yra tikėjimo gyvenimas, veikliai besireiškiantis meile ir kupinas vilties laukiant Viešpaties sugrįžimo jo šlovėje. Mūsų netrikdo paruzijos, Kristaus antrojo atėjimo, „vėlavimas“; svarbus kitas klausimas: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Taip, tikėjimas – dovana, Dvasios buvimo mumyse vaisius, tačiau jis taip pat yra užduotis, kurią dera vykdyti laisvai, paklūstant Jėzaus meilės įsakymui. Štai palaiminta viltis, kurią turime liudyti: kur? kada? kaip? Žvelgdami į kenčiančio žmonijos kūno dramas. Jei svajojame, tai dabar turime svajoti atviromis akimis, reginčiomis meilės, brolybės, draugystės ir teisingumo visiems perspektyvą. Krikščioniškasis išganymas įžengia į pasaulio skausmo gelmes ir apima ne tik žmones, bet ir visą visatą, pačią gamtą, oikos, žmogaus namus ir gyvenamąją aplinką; apima kūriniją kaip „žemiškąjį rojų“, motiną žemę, kuri turėtų būti džiaugsmo vieta ir laimės pažadas visiems. Krikščioniškasis optimizmas grindžiamas gyva viltimi: per tai suvokiama, kad viskas krypsta Dievo šlovės link, į galutinį išsipildymą jo ramybėje ir kūnišką prisikėlimą teisume, „iš šlovės į šlovę“. Tačiau praeinančiame laike dalijamės skausmu ir kančia: dejuoja visa kūrinija (plg. Rom 8, 19–22), dejuoja krikščionys (plg. 23–25 eil.) ir pati Dvasia (plg. 26–27 eil.). Dejavimas parodo nerimą ir kančią, taip pat ilgesį ir troškimą. Dejone išreiškiamas pasitikėjimas Dievu ir pasikliovimas jo mylinčiu ir reikliu lydėjimu, laukiant, kol išsipildys jo planas, kuris yra džiaugsmas, meilė ir ramybė Šventojoje Dvasioje.

3. Visa kūrinija dalyvauja šiame naujo gimimo procese ir dejuodama laukia išlaisvinimo: tai paslėptas augimas, jis bręsta kaip „garstyčios grūdelis, kuris tampa dideliu medžiu“, arba kaip „raugas tešloje“ (plg. Mt 13, 31–33). Pradmenys menkučiai, tačiau laukiami rezultatai gali būti be galo gražūs. Viltimi laukiama gimimo – Dievo vaikų apreiškimo, todėl viltis yra galimybė išlikti tvirtiems patiriant priešiškumą, nenusivilti vargų ar žmogiškosios barbarybės akivaizdoje. Krikščioniškoji viltis nenuvilia, bet ir neapgauna: kūrinijos, krikščionių ir Dvasios dejonė yra jau veikiančio išganymo anticipacija ir lūkestis, tačiau dabar esame panardinti į daugeriopas kančias, kurias šventasis Paulius apibūdina kaip „vargą, priespaudą, persekiojimą, badą, nuogumą, pavojų, kalaviją“ (plg. Rom 8, 35). Taigi viltis yra alternatyvus istorijos ir žmogiškųjų permainų perskaitymas: tai ne iliuzinis, bet realistinis aiškinimas, grindžiamas tikėjimo, reginčio nematomus dalykus, realizmu. Ši viltis – tai kantrus laukimas, panašus į Abraomo nematymą. Mėgstu prisiminti tą didįjį tikintįjį vizionierių Joakimą Florietį, abatą iš Kalabrijos, pasak Dantės Aligjerio, „apdovanotą pranašiška dvasia“ [2]. Tais laikais, kai vyko kruvinos kovos, konfliktai tarp popiežiaus ir imperatoriaus valdžios, kryžiaus žygiai, plito erezijos, o Bažnyčia pasaulėjo, jis gebėjo parodyti naujos žmonių sambūvio dvasios idealą, pasižymintį visuotine brolybe ir krikščioniškąja taika, gyvos Evangelijos vaisiumi. Šią socialinės draugystės ir visuotinės brolybės dvasią pasiūliau enciklikoje Fratelli tutti. Ir ši darna tarp žmonių turi taip pat apimti kūriniją laikantis „situacinio antropocentrizmo“ (plg. Laudate Deum, 67), suvokiant atsakomybę už žmogišką ir integralią ekologiją – tai mūsų bendrų namų ir mūsų pačių, juose gyvenančiųjų, išganymo kelias.

4. Kodėl pasaulyje tiek daug blogio? Kodėl tiek daug neteisybės, tiek daug brolžudiškų karų, kuriuose žūsta vaikai, griaunami miestai, teršiama žmogaus gyvenamoji aplinka, prievartaujama ir niokojama motina žemė? Šventasis Paulius, netiesiogiai kalbėdamas apie Adomo nuodėmę, sako: „mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Krikščionių moralinė kova susijusi su kūrinijos „dejonėmis“, nes ši „buvo pajungta tuštybei“ (20 eil.). Visata ir visi kūriniai dejuoja ir „su ilgesiu laukia“, kad būtų įveikta dabartinė būklė ir atkurta pirminė padėtis: žmogaus išlaisvinimas reiškia ir kitų kūrinių, kurie dėl solidarumo su žmogiškąja būkle buvo pajungti vergijai, išlaisvinimą. Kaip ir žmonija, kūrinija – ne dėl savo kaltės – yra pavergta ir negali atlikti to, kam buvo sukurta, t. y. įgyti ilgalaikės prasmės ir įgyvendinti tvarų tikslą; ji patiria nykimą ir mirtį, kurią dar labiau sunkina žmogaus piktnaudžiavimas gamta. Priešingai, žmogaus išgelbėjimas Kristuje yra patikima viltis kūrinijai, „kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš praeities vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Taigi per Kristaus atpirkimą galima viltingai kontempliuoti žmogaus ir visų kitų kūrinių solidarumo ryšį.

5. Tikinčiųjų bendruomenei viltingai ir ištvermingai laukiant šlovingo Jėzaus sugrįžimo, Šventoji Dvasia išlaiko ją budrią ir nuolat moko ragindama atsiversti ir keisti gyvenimo būdą, priešintis žmogaus vykdomam aplinkos niokojimui ir reikšti tokią socialinę kritiką, kuri visų pirma liudija permainų galimybę. Šis atsivertimas – tai perėjimas nuo arogancijos, būdingos norintiems valdyti kitus ir gamtą, paverstą vien manipuliuojamu objektu, – prie nuolankumo nuostatos, kai rūpinamasi kitais ir kūrinija. „Žmogus, kuris pretenduoja užimti Dievo vietą, pats sau tampa didžiausiu pavojumi“ (Laudate Deum, 73), nes Adomo nuodėmė sugriovė pamatinius žmogaus išgyvenamus santykius: su Dievu, su savimi ir kitais žmonėmis bei su kosmosu. Visi šie santykiai turi būti sinergetiškai atkurti, išgelbėti, „nuteisinti“. Nė vieno iš jų negali pristigti. Jei trūksta vieno, žlunga viskas.

6. Viltis ir veikti kartu su kūrinija pirmiausia reiškia suvienyti jėgas ir, keliaujant kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis, prisidėti permąstyti „žmogaus galios, jos reikšmės ir ribų klausimą. Juk vos per kelis dešimtmečius mūsų galia pašėlusiai išaugo. Padarėme įspūdingą ir stulbinančią technologinę pažangą, o nesuvokiame, kad kartu tapome labai pavojingi, keliantys pavojų daugelio būtybių gyvybei ir savo pačių išlikimui“ (Laudate Deum, 28). Nekontroliuojama galia gimdo pabaisas ir atsigręžia prieš mus pačius. Tad šiandien būtina skubiai nustatyti etines dirbtinio intelekto plėtojimo ribas, nes jo gebėjimas skaičiuoti ir simuliuoti gali būti panaudotas siekiant užvaldyti žmoniją ir gamtą, užuot pasitelkus jį tarnauti taikai ir integraliam vystymuisi (plg. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga, 2024 m.).

7. „Šventoji Dvasia mus lydi gyvenime“: tai gerai suprato berniukai ir mergaitės, susirinkę Šventojo Petro aikštėje į pirmosios Pasaulinės vaikų dienos šventę, kuri sutapo su Švenčiausiosios Trejybės sekmadieniu. Dievas yra ne abstrakti begalybės idėja, bet mylintis Tėvas, Sūnus – kiekvieno žmogaus draugas ir atpirkėjas, ir Šventoji Dvasia, kuri veda mūsų žingsnius meilės keliu. Paklusnumas meilės Dvasiai radikaliai keičia žmogaus nuostatą: iš „grobuonies“ jis tampa sodo „puoselėtoju“. Žemė patikima žmogui, bet išlieka Dievo nuosavybė (plg. Kun 25, 23). Tai yra teologinis antropocentrizmas, kylantis iš judėjų ir krikščionių tradicijos. Todėl pretenzija savintis gamtą ir viešpatauti joje, manipuliuoti ja savo nuožiūra yra stabmeldystės forma. Būtent prometėjiškasis žmogus, apsvaigęs nuo savo technokratinės galios, arogantiškai stato žemę į „nemalonės“, t. y. Dievo malonės netekties būklę. Jei miręs ir prisikėlęs Jėzus yra Dievo malonė, tuomet tinka Benedikto XVI žodžiai: „Ne mokslas atperka žmogų. Žmogus atperkamas meile“ (Enciklika Spe salvi, 26), Dievo meile Kristuje, nuo kurios ničniekas negali mūsų atskirti (plg. Rom 8, 38–39). Kūrinija nėra statiška ar užsidariusi savyje, ją nuolat traukia jos ateitis. Šiandien, taip pat per šiuolaikinės fizikos atradimus, mūsų pažinimui vis nuostabiau atsiveria materijos ir dvasios ryšys.

8. Todėl kūrinijos apsauga yra ne tik etinis, bet ir pabrėžtinai teologinis klausimas: čia susipina žmogaus ir Dievo slėpiniai. Galima sakyti, kad šis susipynimas yra „generatyvus“, nes veda prie meilės akto, kuriuo Dievas Kristuje sukuria žmogų. Šis kūrybinis Dievo aktas žmogui dovanoja ir pagrindžia jo laisvą veikimą bei visą jo etiką: laisvą būtent todėl, kad jis sukurtas pagal Dievo, Jėzaus Kristaus, paveikslą ir dėl šios priežasties „atstovauja“ kūrinijai pačiame Kristuje. Egzistuoja transcendentinė (teologinė-etinė) motyvacija, įpareigojanti krikščionį skatinti teisingumą ir taiką pasaulyje, taip pat ir per visuotinę gėrybių paskirtį: turima omenyje tai, kad kūrinija, dejuojanti tarsi per gimdymo skausmus, laukia Dievo vaikų apreiškimo. Čia sprendžiama ne tik dėl žemiškojo žmogaus gyvenimo, bet visų pirma ir dėl jo likimo amžinybėje, mūsų palaimos galutinės atbaigos (eschaton), mūsų ramybės rojuje – iš meilės nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, visatos Viešpatyje.

9. Tad viltis ir veikti kartu su kūrinija reiškia gyventi įsikūnijusiu tikėjimu, gebančiu reikštis kenčiančiame ir vilties kupiname žmonių „kūne“, kartu laukiant kūniškojo prisikėlimo, kuriam tikintieji yra iš anksto paskirti Viešpatyje Kristuje. Jėzuje, žmogaus kūną priėmusiame amžinajame Sūnuje, mes realiai esame Tėvo vaikai. Per tikėjimą ir krikštą tikinčiajam prasideda gyvenimas pagal Dvasią (plg. Rom 8, 2), šventas gyvenimas, panašių į Jėzų Tėvo vaikų gyvenimas (plg. Rom 8, 14–17), nes Šventosios Dvasios galia mumyse gyvena Kristus (plg. Gal 2, 20). Tai gyvenimas, kuris tampa meilės giesme Dievui, žmonijai, kūrinijai giedant drauge su ja, gyvenimas, kurio pilnatvė yra šventumas [3].

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. birželio 27 d.

PRANCIŠKUS