Spalio pabaigoje Vilniaus pedagoginis universitetas, kuris savo ištakomis laiko 1935 m. Prezidento Antano Smetonos dekretu įkurtą dvimetį pedagoginį institutą Klaipėdoje, šventė 70-metį. Iškilmėse kaip VPU Katalikų tikybos katedros steigėjas ir globėjas dalyvavo kard. A. J. Bačkis. Jis pasveikino universiteto bendruomenę sukakties proga:
Jūsų mokyklos herbe pavaizduotoje atverstoje knygoje įrašyti Senojo Testamento Pradžios knygos trečiosios eilutės žodžiai: fiat lux – tebūnie šviesa. Tai pirmieji iš tiesiogiai Dievo tariamų žodžių, kuriuos išgirstame Šventajame Rašte. Šviesa – tai pirmasis kūrinys po dangaus ir žemės sutvėrimo, pirmasis dalykas, kuris Biblijoje įvertinamas: Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos (Pr 1, 4).
Per šimtus metų šviesa įgijo daugybę reikšmių. Šiandien sakoma ne tik „tikėjimo šviesa“, bet ir „mokslo šviesa“, ne tik „širdies šviesa“, bet ir „proto šviesa“. Tačiau visuose šiuose posakiuose išliko ta pirminė Apreikštosios knygos mums perduota Dievo įžvalga – šviesa yra gera, ji yra tai, kas leidžia išeiti iš tamsos, kas atitolina nuo blogio.
Lietuva ir Jūsų įstaiga patyrė tas dienas, kai „šviesa“ buvo liepta laikyti tik vieną, okupantų primestą nuomonę. Kitaip galvojantys, ypač tikintys žmonės vadinti tamsybininkais. Susiaurintas šviesos spindulys, kuris neužgriebia dangaus ir žmogaus sielos slėpinių, galiausiai kapituliuoja prieš tamsą. Todėl nerimą kelia tokie būdingi Naujiesiems laikams bandymai pasikliauti vien proto galiomis, gamtos mokslų atradimais, kai atstumiama tradicinė išmintis, dvasios, moralės, tikėjimo dalykai, kai nepaisoma pačios žmogaus prigimties.
Dar kartą pažvelgęs į Jūsų herbą, matau jame ir šv. Kristoforą, nešantį per sraunumą Kūdikėlį Jėzų. Tikiuosi, tai ne tik Vilniaus miesto heraldikos detalė, bet ir ženklas, kad Evangelijos šviesa čia nėra ir nebus priešinama moksliniam pažinimui. Tikiuosi, kad čia puoselėdami europietišką kultūrą, nepamiršite jos pagrindo – krikščionybės, krikšto, kurio dėka visi tampame kristoforais – Kristaus nešėjais.
Harmonija tarp visų žmogaus galių ir poreikių, visų ugdymo plotmių yra skiriamasis universitetinio lavinimo bruožas – tai dar viena priežastis, kodėl būtina kurti palankiausias sąlygas tiek intelektualiniam, tiek dvasiniam studentų augimui. Ir maža koplytėlė, ir trečiuosius metus veikianti sielovados stotelė – tai vietos, kur vyksta išoriškai nepastebimi stebuklai. Čia jauni žmonės, dažnai pajutę gyvenimo prasmės stoką, atsidūrę nusivylimo šešėlyje, atranda suraminimą, permąsto savo kelią ir išgyvena palaikantį Viešpaties artumą.
Viltingai nuteikia, kad jau dvylika metų čia veikia Katalikų tikybos katedra. Ypač svarbu, kad ji gyvuotų ne kaip uždara bendraminčių salelė, o dalyvautų idėjų apykaitoje. Įvairių fakultetų studentams prasminga susipažinti su krikščioniška filosofija, Bažnyčios istorija, religiniu menu, nes tai mūsų civilizaciją grindžiantys dalykai. Nepaisant įnirtingos vartotojų visuomenės propagandos – „čiup, griebk, praturtėk“ – nuolat randasi jaunuolių, kurie kantriai ieško savo pašaukimo ir randa Dievo duotų gebėjimų įprasminimą tose srityse, kurios nežada greito pelno ir svaiginančios karjeros.
Atkakliai ieškoti savo pašaukimo, nuoširdžiai ir nuosekliai jį įgyvendinti, nesusivilioti vienadiene mada, konjunktūra, nauda – tai ir asmens, ir sąmoningos bendruomenės kelias. Minėdami universiteto 70-mečio sukaktį patvirtinate savo įsipareigojimus tiems Nepriklausomos Lietuvos kūrėjams, kurie suvokė gerai pasirengusių, savo darbui atsidavusių mokytojų svarbą visuomenei ir valstybei. Mūsų gyvenamas laikas ir studentus, ir profesorius, ir aukštojo mokslo vadovus gundo išoriškai gražiomis „dinamizmo“, „plėtros“, „efektyvumo“, „universalumo“ etiketėmis. Tačiau aš linkiu Jums atsilaikyti ir likti ištikimais savo pašaukimui, puoselėti savo mokyklos tapatybę – svarbiausios Lietuvoje pedagogikos institucijos tapatybę.
Nuo Jūsų nemaža dalimi priklauso, ar žodis „Mokytojas“ skambės išdidžiai, ar jis reikš ypatingą tarnystę ir išskirtinį pašaukimą. Jei taip nebus, vargu, ar augs pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe. Vargu, ar be pašauktų mokytojų pamažu tapsime visuomene, kurioje stengiamasi ne tik dėl plikos naudos, bet ir dėl bendrojo gėrio, dirbama ne tik už pinigus, bet ir už vaiko šypseną.
Būti iš tiesų žmonėmis, reiškia atminti, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Būti iš tiesų mokytojais, reiškia sekti Mokytoju, kuris iš meilės mums tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje (Jn 12, 46), – sako Jėzus. Meldžiu Jums, Jūsų šeimoms, Jūsų darbui Viešpaties šviesos. Linkiu, kad kasdien, o ypač svarbiomis gyvenimo akimirkomis klaustumėte: „Mokytojau, koks mano kelias“ ir įsiklausytumėte į Jo balsą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas