Brangieji,
žmogaus protas ir vaizduotė mus skatina ieškoti sugretinimų bei analogijų. Todėl apie Velykų Įvykį dažnai kalbame parinkdami žodžius, kurie nusako gamtos reiškinius. Minime pavasarinį atgijimą, atšilimą, išsiskleidimą. Istorinė patirtis, naujausi mūsų šalies gyvenimo įvykiai perša kitą analogiją. Velykos imamos gretinti su išsivadavimu nuo vidinių visuomenės rūpesčių, sėkminga naryste valstybių sąjungose.
Gėrėkimės pavasariu, džiaukimės savo šalies žingsniais, tačiau atminkime – metų laikai mainosi nuo Pasaulio sukūrimo, o iš Rojaus išvaryto žmogaus likimas buvo pakeistas vienintelį kartą. Visi kuriame istoriją, kai kurie net įeina į ją, bet tik Jis, Kristus, žmonijos kelią radikaliai apgręžė ir ištiesino. Todėl praskleiskime analogijų šydą, kuri mums kliudo išvysti vienintelį, su niekuo nesugretinamą, žmogiško galvojimo ribas pranokstantį Prisikėlimą.
Patys vieni to neįstengsime padaryti. Mūsų tautos tikėjimą pagraužė pikčiausios šio pasaulio rūdys, atsainumas, pigių malonumų geidulys įsismelkė ligi pat pašaknų. Tik Gailestingojo Dievo malonė gali atverti mūsų akis, mūsų ausis, mūsų burnas, idant išvydę ir išgirdę Prisikėlimo žinią, iš visos širdies, iš visų plaučių, visu balsu užtrauktume: Aleliuja!
Todėl gal paradoksaliai linkiu – švęsdami Velykas subręskite Velykoms. Subręskite plačiai pasidalyti ta linksmybe, kuris nepranyksta su nuotaikos, oro ar politikos permainomis. Ne vienai dienai, o visai Jums likusiai žemiškai kelionei pasistiprinkite iš įtikėjusių liudijimo: Jis Prisikėlė. Ir lai Dievo Gailestingumas, kuris Kančios dieną bylojo nuo Kryžiaus, kuris guodė minias varguolių ir nusidėjėlių, kuris lydi kiekvieną iš mūsų, neapleidžia brangiosios Lietuvos.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas