Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien, susirinkę į Gailestingumo Motinos atlaidus, atnešame prie Aušros Vartų savo šeimų džiaugsmus ir rūpesčius. Kai kurie iš jūsų tikriausiai dėkoja už artimuosius, už augančius vaikus, ištikimą meilę. Kiti galbūt prašo stiprybės, nes namuose išgyvena įtampą, nesutarimus, ligą ar vienatvę. Šių metų atlaidų tema – „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“ – primena, kad visa tai patirdami galime kliautis Marijos užtarimu. Ji veda mus pas Kristų ir moko pasitikėti Jo pagalba.
Šiandienos skaitiniai kviečia apmąstyti, ką Dievas patiki šeimai ir kaip šeimoje meilė gali keisti visą bendruomenę.
Pirmajame skaitinyje iš Patarlių knygos girdėjome pagyrimą sumaniai žmonai. Jos vertė, sako Šventasis Raštas, yra didesnė už perlus. Kuo ypatinga ši moteris? Ne vien darbštumu ar gebėjimu pasirūpinti namais. Svarbu, kad ji yra ištikima, patikima, gerumu atsilygina už jai parodytą pasitikėjimą. Be to, jos rūpestis neapsiriboja savo artimaisiais: „Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai“ (Pat 31, 20).
Šis pareigų sąrašas skirtas ne vien moteriai. Šiame paveiksle atpažįstame kiekvieno šeimos nario pašaukimą: naudoti savo dovanas taip, kad kitam šalia mūsų būtų gera gyventi. Rūpindamiesi savaisiais brandiname meilę, kuri skatina pastebėti ir svetimą žmogų.
Ypač iškalbingi paskutiniai skaitinio žodžiai: „Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!“ (Pat 31, 31). Senovėje miesto vartai buvo vieta, kur susitikdavo žmonės, būdavo sprendžiami bendruomenės reikalai. O šiandien mes meldžiamės prie Aušros Vartų – tikrų senųjų Vilniaus miesto vartų, virš kurių yra Gailestingumo Motinos koplyčia.
Ši sąsaja padeda išgirsti Dievo žodį labai konkrečiai. Tai, kas gimsta namuose – ištikimybė, atjauta, dosnumas – neturi likti tik už namų durų. Geri šeimos darbai pasiekia miestą. Jie prisideda prie bendrojo gėrio.
Atliepiamoji psalmė mums parodo šeimą prie bendro stalo: tėvus, vaikus, kasdienio darbo vaisius. Vis dėlto psalmininkas pradeda ne nuo gerovės, o nuo Viešpaties: „Laimingas, kuris pagarbiai Viešpaties bijo ir laikosi jo kelio!“ (Ps 128, 2). Šeimos tvirtumo pagrindas yra ne tai, kad jos nariams viskas gerai sekasi. Šeimos pagrindas – pasitikėjimas Dievu, kuris mus moko mylėti ir tuomet, kai sunku.
Vatikano II Susirinkimas krikščionišką šeimą vadina namų Bažnyčia. Tai reiškia, kad šeimoje tikėjimą reikia ne tik aptarti, bet ir išgyventi. Vaikas mokosi melstis matydamas besimeldžiančius tėvus. Mokosi atleidimo, kai išgirsta nuoširdų „atsiprašau“. Mokosi gailestingumo matydamas, kaip pasirūpinama sergančiu seneliu ar pagalbos prašančiu kaimynu.
Taip šeima tampa pirmąja evangelizacijos vieta. Evangelija perduodama ne vien žodžiais, bet ir gyvenimo pavyzdžiu.
Žinome, kad šeimos nėra tobulos. Kai kurios patiria didelių sunkumų, kai kurių nariai gyvena atskirai arba išgyvena netektį. Tačiau namų Bažnyčia nėra tobulybė. Tai pašaukimas kasdien iš naujo leisti Dievo malonei veikti mūsų santykiuose.
Apaštalas Paulius šiandien primena, kad esame šviesos vaikai. Ta šviesa turi būti matoma ir mūsų namuose. Ji sklinda per kantrybę, atleidimą, ištikimybę ir tarnystę. O iš namų ji gali pasiekti tuos, kuriems ypač trūksta vilties.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus pasakoja apie šeimininką, kuris prieš išvykdamas patiki tarnams savo turtą. Vienam penkis talentus, kitam – du, trečiam vieną. Atkreipkime dėmesį: tarnai gavo ne savo pinigus. Jiems buvo patikėta tai, kas priklausė šeimininkui. Todėl jie buvo kviečiami ne sau kaupti, o pasirūpinti, kad patikėtas turtas duotų vaisių.
Panašiai ir mes esame gavę daug dovanų. Mūsų gyvenimas, laikas, gebėjimai, galimybė mylėti, tikėjimo dovana – visa tai mums patikėta. Kaip šias dovanas naudojame? Ar investuojame savo laiką į santuoką, į pokalbį su vaiku, į santykį su senstančiais tėvais? Ar skiriame jėgų savo parapijai, stokojantiems žmonėms, kuriems reikia mūsų dėmesio?
Krikščionis nėra pašauktas vien saugoti gautas dovanas. Jos turi tarnauti ir kitiems.
Trečiasis tarnas savo talento neprarado. Jis jį užkasė. Tačiau šeimininkas jam priekaištauja, nes baimė neleido tarnui pasitikėti ir veikti.
Kartais ir mes taip elgiamės. Galvojame, kad mūsų indėlis per mažas, kad neturime laiko arba kad kas nors kitas tuo pasirūpins. Bet šeimininkas vienodais žodžiais pagiria ir penkis, ir du talentus padauginusius tarnus. Svarbiausia ne tai, kiek gavome. Svarbiausia, ar ištikimai naudojame tai, kas mums patikėta.
Marija mums rodo tikro pasitikėjimo pavyzdį. Apreiškimo metu ji priėmė Dievo kvietimą. Kanos vestuvėse ji pastebėjo kitų poreikį ir nukreipė žmones pas Jėzų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).
Marija moko mus neapsiriboti savo rūpesčiais, bet pastebėti, kam šalia mūsų reikia pagalbos. Melsdami Gailestingumo Motinos užtarimo savo šeimoms, prašykime ir atvirų akių, ir dosnios širdies, kad patys galėtume tapti Dievo pagalbos įrankiais.
Šiandien, žvelgdami į Aušros Vartus, klauskime savęs: kokią Dievo dovaną esu linkęs laikyti užkastą? Gal tai laikas artimajam, gal gebėjimas susitaikyti, gal galimybė padėti vienišam žmogui ar įsitraukti į parapijos gyvenimą.
Mūsų tikėjimas duoda vaisių, kai juo dalijamės. O gailestingumo miestas pradedamas statyti mūsų namuose, kai meilė peržengia jų slenkstį.
Tegul Gailestingumo Motina užtaria mūsų šeimas. Tegul mūsų namai būna vieta, kurioje stiprėja tikėjimas, mokomasi atleisti ir gimsta geri darbai. Ir tegul tų darbų vaisiai, kaip girdėjome šiandien, pasiekia miesto vartus – visą mūsų bendruomenę.
Amen.