Brangieji,
ką tik girdėjome Dievo Žodį. Jūs pagalvosite – mes dažnai susitinkame su Dievo Žodžiu: klausomės jo sekmadieniais bažnyčioje, skaitome namuose, girdime komentarus. Dažnas jau ir mintinai išmokęs kai kurias Šventojo Rašto vietas, ryškesnius posakius. Ar šito pakanka? Ar iki galo suvokiame apreikštojo Žodžio vaidmenį mūsų bendruomenėje ir gyvenime? Ką iš tiesų reiškia Dievo Žodis Bažnyčioje?
Klausytis Dievo Žodžio arba jį skaityti – tai girdėti jį veikiamiems Šventosios Dvasios. Ji nušvietė Bažnyčią Sekminių dieną ir šiandien yra su mumis lygiai taip pat, kaip tuomet, kai pirmą kartą ugnies liežuviais leidosi ant apaštalų pripildydama juos savo jėgos.
Šventasis Tėvas Benediktas XVI Pasaulio jaunimo susitikime Sidnėjuje sakė: Priimkite į savo širdis ir protus septyneriopą Šventosios Dvasios dovaną! Atpažinkite Šventosios Dvasios galią savo gyvenime ir įtikėkite ja!
Šventoji Dvasia Dievo Žodį daro gyvą ir išsipildantį mūsų gyvenime. Šiandien girdėjome Šventosios Šeimos gyvenimo epizodą. Ar tai tik graži senovinė istorija? Ar joje nusakytas tik šventų asmenų gyvenimo būdas? Ne. Mums buvo suteikta gyva ir veiksminga pagalba, buvo duota tai, kas veikia, kas įgyvendinama čia ir dabar.
Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23), – taip baigiasi šios dienos Evangelija. Ką ji mums sako? Geroji Žinia, kuri gali pakeisti mūsų gyvenimą, ši: DIEVAS YRA SU MUMIS. Tai ne praeitis, ne istorija, o mūsų dienų tikrovė. Tai pagalba visuose gyvenimo sunkumuose ir varguose. Kokiu būdu mes galime gyventi su Dievu? Žvelkime, kaip tai darė Marija.
Marija buvo paprasta moteris, užsiėmusi namų ruoša, daugybe nesibaigiančių darbų ir rūpesčių. Tačiau Ji surasdavo laiko kalbėtis su Dievu, mokėjo įsiklausyti į Jo balsą. Ji buvo įpratusi melstis ir klausti Dievo: kam mane sukūrei? Koks Tavo planas mano gyvenimui? Ką aš turiu daryti? Marija išgirdo angelo apreiškimą, nes buvo paruošusi savo širdį priimti Dievo jai skirtą misiją.
Šiandien dažnuose namuose yra daugybė priemonių, kurios palengvina buitį. Nereikia eiti į šulinį semtis vandens, užtenka atsukti čiaupą, ir jis bėga. Daugelis šeimų turi indų plovimo ir drabužių skalbimo mašinas, kurios taupo laiką. Neretas įsigijęs automobilį, kuris pagreitina susisiekimą. Tad kodėl mums taip trūksta laiko maldai ir susikaupimui? Kas trukdo tyliai ryto valandėlei, kuomet pakeliame savo širdį į Viešpatį pavesdami Jam savo dieną, idant Jis būtų drauge mūsų darbuose, mūsų rūpesčiuose ir mūsų džiaugsmuose? Kokios palaimintos tos šeimos, kurios rytą pradeda kryžiaus ženklu: Vardan Dievo… Tai reiškia, kad visa, ką šią dieną darysime, ką patirsime, priimsime Dievo vardan. Kokie laimingi vaikai, kuriuos tėveliai nuo kūdikystės moko pakelti tyras ir nekaltas akis į Dievą ir pavesti Jam savo gyvenimo rytmetį.
Visi, kurie atsigręžia į Dievą ir Jį prakalbina, gauna Jo atsaką savo gyvenimui. Patiria Dievo apreiškimą, kaip Jį gavo Marija, nes Dievas be galo myli kiekvieną žmogų ir sukūrė jį tam, kad žmogus būtų laimingas. Dievas trokšta dalyvauti kiekvieno mūsų gyvenime, idant galėtume atlikti mums skirtą misiją ir pasiektume pažadėtąją laimę.
Marija, išgirdusi angelo apreiškimą, nelabai suprato laukiančios misijos. Tačiau Ji taip mylėjo Dievą, taip juo pasitikėjo, kad nesvyruodama ištarė: tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Tai Marijos gyvenime nebuvo vienkartinis „taip“. Nuo pirmojo „tebūnie“ Ji kasdien vis iš naujo ir iš naujo turės kartoti: „taip“ Dievo valiai.
Pažvelkite į savo gyvenimą apreiškimo Marijai šviesoje. Regėkite ne vien tik įvykius, bet ir Jos tikėjimą, meilę, ištikimybę, drąsą. Ir pamatysite, kaip Dievas veikia Motinoje vis labiau ir labiau įtraukdamas ją į savo gyvenimą. Dievas mums davė Mariją, kad Jos padedami galėtume dalyvauti Dievo gyvenime ir leistume Dievui apsireikšti mūsų gyvenime. Marija vadinama „Malonės pilnoji“, nes visa, ką Ji darė, visa, ką patyrė ir ištvėrė, įvyko malonės dėka. Maža mergaitė Marija priėmė duotąsias malones iš meilės Dievui ir begalinio pasitikėjimo Dievu. Būdama visų mūsų motina, Ji stengiasi padėti kiekvienam iš mūsų drąsiai priimti Dievo skirtąsias malones, kurias išlieja Šventoji Dvasia. Tas dieviškas motiniškumas turi būti regimas mūsų Bažnyčioje! Kreipiuosi ne vien į šeimos motinas. Kreipiuosi ir į vyrus, nes jų tėvystė yra kilusi iš Dievo malonės gelmių. Kreipiuosi ir į kunigus bei vienuolius ir vienuoles, nes jų dvasinė tėvystė bei motinystė ištrykšta iš Dievo meilės šaltinio.
Kiek daug laimės ir džiaugsmo kiltų mūsų šeimose, parapijose, bendruomenėse, jeigu mes išdrįstume priimti šią Dievo mums siūlomą malonę! Todėl Marija nuo amžių kalba savo vaikams, kaip Ji kalbėjo čia, Šiluvoje: Mano Sūnus yra apleistas. Jis negali rasti sau vietos žmonių širdyse, nes jie yra per daug užsiėmę savo reikalais. Priimk, mano vaikeli, Jėzų į savo gyvenimą. Priimk tau Dievo siūlomą malonę, per kurią Jis pats ateina į tavo šeimą, tavo parapiją ar tavo bendruomenę.
Neišvarykime Jėzaus, kaip anuomet pasielgė jo tėvynainiai. Nepaverskime Jo vien istoriniu asmeniu arba legenda. JĖZUS GYVAS! Jis gyvas Dievo Žodyje, Jis gyvas sakramentuose, ypač Eucharistijoje, Jis gyvas kiekviename mūsų meilės geste. Leiskime Jėzui gyventi tarp mūsų. Veskime vaikučius prie Jėzaus, kad Jis juos laimintų. Prašykime Jo globos mūsų jaunimui, kuris trokšta ir ieško tiesos – Jėzus yra tiesa, kelias ir gyvenimas. Kvieskime Jį į mūsų šeimas – Jis yra tikrosios meilės Šaltinis. Meilės, kurios neišsekina jokios negandos, nesusipratimai, sunkumai. Meilės, kuri visa pakelia ir ištveria. Meilės, kuri moka atleisti ir teikti save kaip dovaną.
Šventų Mišių aukoje Jėzus ateina susitikti su kiekvienu iš Jūsų. Melskime Motiną Mariją, kad Ji padėtų mums pasitikti Kristų, Jį priimti ir Jo nepalikti. Prašykime, kad Ji mokytų mus kiekvienoje gyvenimo situacijoje pasirinkti bendrąjį gėrį ir Dievo valią, sakyti „tebūnie“ Jo siunčiamoms malonėms. Sakyti „tebūnie“ sutuoktiniui ir sutuoktinei, sakyti „tebūnie“ vaikams, kuriuos Dievas teikia kaip gyvybės dovaną. Sakyti „tebūnie“ gyvenimui, kuris ateina iš Kūrėjo rankų ir veda į Tėvo namus. Tuomet mūsų šeimose liepsnos negęstanti meilės ugnis, pajėgi įveikti visas negandas. Tuomet mums bus nebaisūs jokie gyvenimo iššūkiai, nes meilė yra tikrasis atsakas į gyvenimo dovaną. Melskimės drauge su psalmistu: Viešpatie, duok man gyvenimą pagal tavo žodį (plg. Ps 119, 107). Lai Dievo Žodis, įsikūnijęs Marijoje, tampa ir mūsų gyvenimo žibintu, kuris išsklaidys visas baimės tamsumas ir nušvies mūsų kelią net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23) yra Bažnyčios stiprybės ir jos misijos garantas.
Baigti norėčiau Šventojo Tėvo Benedikto XVI malda:
Šventoji Marija, Dievo Motina,
Tu dovanojai pasauliui tikrąją šviesą,
Jėzų, savo Sūnų – Dievo Sūnų.
Tu visą save atidavei šaukiančiam Dievui,
Taip tapdama versme gerumo,
Kuris iš Jo teka.
Parodyk mums Jėzų. Vesk mus pas Jį.
Išmokyk Jį pažinti ir mylėti,
Kad patys įstengtume tikrai mylėti
ir ištroškusiame pasaulyje
taptume gyvojo vandens šaltiniais
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas