„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a)
Brangūs broliai ir seserys,
Gavėnia yra palankus asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo metas, vedantis mus į mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Velykas. 2022 m. gavėnios kelionėje mums bus naudinga apmąstyti šventojo Pauliaus raginimą galatams: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko (kairós), darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a).
1. SĖJA IR PJŪTIS
Šioje ištraukoje apaštalas primena labai brangų Jėzui sėjos ir pjūties įvaizdį (plg. Mt 13). Šventasis Paulius mums kalba apie kairós: tai palankus metas sėti gėrį, kad gautume derlių. Kas mums yra tas palankus metas? Gavėnia tikrai yra toks metas, tačiau tai pasakytina ir apie visą mūsų žemiškąjį gyvenimą, kurio įvaizdis yra gavėnia [1]. Pernelyg dažnai mūsų gyvenime vyrauja godumas ir puikybė, noras turėti, kaupti ir vartoti, kaip rodo Evangelijos palyginime aprašytas kvailas žmogus, kuris manė, kad jo gyvenimas yra saugus ir laimingas dėl didelio derliaus, kurį jis surinko į savo klojimus (plg. Lk 12, 16–21). Gavėnia kviečia mus atsiversti, pakeisti mąstyseną, kad gyvenimo tiesa ir grožis būtų įprasminamas ne tiek turėjimu, kiek veikiau dovanojimu, ne tiek kaupimu, kiek gėrio sėjimu ir dalijimusi.
Pirmasis žemdirbys yra pats Dievas, kuris dosniai „toliau sėja gėrio sėklas žmonijoje“ (Fratelli tutti, 54). Per gavėnią esame kviečiami atsiliepti į Dievo dovaną – priimti jo „gyvą, veiksmingą“ žodį (Žyd 4, 12). Atidus Dievo žodžio klausymasis ugdo klusnumą jo veikimui (plg. Jok 1, 22), ir tai daro mūsų gyvenimą vaisingą. Jei tai jau teikia mums džiaugsmą, dar labiau džiugina kvietimas būti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir gerai išnaudoti dabartinį laiką (plg. Ef 5, 16), kad ir mes galėtume sėti gėrio sėklas. Kvietimą sėti gėrį reikia laikyti ne našta, bet malone, kuria Kūrėjas nori mus padaryti aktyviais jo vaisingo didžiadvasiškumo dalininkais.
O derlius? Argi sėjama ne siekiant derliaus? Tikrai taip. Glaudų ryšį tarp sėjos ir derliaus nuėmimo patvirtina pats šventasis Paulius sakydamas: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 2, 3). Tačiau apie kokį derlių čia kalbama? Pirmieji pasėto gėrio vaisiai yra mumyse pačiuose ir mūsų kasdieniuose santykiuose, net mažiausiuose gerumo gestuose. Dieve joks meilės aktas, kad ir koks menkas jis būtų, ir joks „dosnus triūsas“ nepražūva (plg. Evangelii gaudium, 279). Kaip medis pažįstamas iš vaisių (plg. Mt 7, 16–20), taip šviečia ir gerų darbų kupinas gyvenimas (plg. Mt 5, 14–16) ir skleidžia pasaulyje Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 15). Kai išvaduoti iš nuodėmės tarnaujame Dievui, tai duoda šventumo vaisių visų išganymui (plg. Rom 6, 22).
Iš tikrųjų mums duota pamatyti tik nedidelę dalį sėjos vaisių, nes, pasak Evangelijos priežodžio, „vienas pasėja, o kitas nupjauna“ (Jn 4, 37). Būtent sėdami kitų labui tampame Dievo didžiadvasiškumo dalininkais: „didis kilnumas yra gebėti inicijuoti procesus, kurių vaisius surinks kiti, viliantis, kad pasėtas gėris turi slaptą galią“ (Fratelli tutti, 196). Sėdami gėrį kitiems, išsilaisviname iš siauros asmeninės naudos logikos ir suteikiame savo veiksmams platų neatlyginamo dovanojimo užmojį, ir tai įtraukia mus į nuostabią maloningų Dievo planų panoramą.
Dievo žodis dar labiau praplečia ir pakylėja mūsų žvilgsnį: jis mums skelbia, kad pats tikriausias derlius yra eschatologinis, paskutinės dienos, dienos be saulėlydžio derlius. Galutinai subrandinti mūsų gyvenimo ir veiklos vaisiai yra „amžinojo gyvenimo vaisiai“ (Jn 4, 36), tai bus mūsų „lobis danguje“ (Lk 12, 33; 18, 22). Pats Jėzus, norėdamas išreikšti savo mirties ir prisikėlimo slėpinį, pateikia grūdo, kuris miršta žemėje ir duoda vaisių, įvaizdį (plg. Jn 12, 24); o šventasis Paulius jį vėl pasitelkia kalbėdamas apie kūno prisikėlimą: „Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 42–44). Ši viltis yra didžioji šviesa, kurią prisikėlęs Kristus atneša pasauliui, nes „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausia apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 19–20), kad tie, kurie meile yra „suaugę su jo mirties paveikslu“ (Rom 6, 5), būtų susivieniję ir su jo prisikėlimu amžinajam gyvenimui (plg. Jn 5, 29). „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43).
2. „NEPAILSKIME DARYTI GERA“
Kristaus prisikėlimas atgaivina žemiškąsias viltis amžinojo gyvenimo „didžiąja viltimi“ ir jau įneša išganymo užuomazgą į dabartį (Spe salvi, 3; 7). Karčiai nusivylus dėl daugybės sužlugdytų svajonių, nerimaujant dėl laukiančių iššūkių, netekus drąsos dėl mūsų menkų galimybių, kyla pagunda užsidaryti savo individualistiniame egoizme ir abejingai žvelgti į kitų kančias. Net ir geriausi ištekliai yra riboti: „Jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa“ (Iz 40, 30). Tačiau Dievas „duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina. […] Visi, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 29. 31). Gavėnia mus ragina tikėjimą ir viltį kelti į Viešpatį (plg. 1 Pt 1, 21), nes tik žvelgdami į prisikėlusį Jėzų Kristų (plg. Žyd 12, 2) galime priimti apaštalo raginimą: „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9).
Nepailskime melstis. Jėzus mokė, kad reikia „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Būtina melstis, nes mums reikia Dievo. Būti sau pakankamam – pavojinga iliuzija. Pandemija privertė mus pajusti savo asmeninį ir socialinį trapumą, o ši gavėnia teleidžia patirti paguodą dėl tikėjimo į Dievą, be kurio negalime išlikti tvirti (plg. Iz 7, 9). Niekas neišsigelbsti pavieniui, nes visi esame toje pačioje valtyje istorijos audrose [2]; bet visų pirma nė vienas neišsigelbsti be Dievo, nes tik Jėzaus Kristaus Velykų slėpinys nugali tamsiuosius mirties vandenis. Tikėjimas neatleidžia mūsų nuo gyvenimo negandų, bet leidžia jas išgyventi Kristuje susivienijus su Dievu, turint didžią viltį, kuri nenuvilia ir kurią laiduoja Dievo meilė, per Šventąją Dvasią išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 1–5).
Nepailskime šalinti blogio iš savo gyvenimo. Tesustiprina mūsų dvasią kovai su nuodėme kūno pasninkas, į kurį mus kviečia gavėnia. Nepailskime prašyti atleidimo Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu, žinodami, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti [3]. Nepailskime kovoti su geismingumu, ta silpnybe, kuri veda į savanaudiškumą ir visokį blogį, amžių būvyje reiškiasi įvairiais būdais įstumdama žmogų į nuodėmę (Fratelli tutti, 166). Vienas iš jų – rizika tapti priklausomam nuo skaitmeninių medijų, kurios skurdina žmogiškuosius santykius. Gavėnia yra tinkamas metas kovoti su šiais žabangais ir puoselėti visapusiškesnį žmogiškąjį bendravimą (plg. ten pat, 43), kurį sudaro „tikri susitikimai“ (ten pat, 50), veidas į veidą.
Nepailskime daryti gera per konkrečią artimo meilę. Šiuo gavėnios laikotarpiu praktikuokime išmaldą, duodami su džiaugsmu (plg. 2 Kor 9, 7). Dievas, „kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui“ (2 Kor 9, 10), rūpinasi kiekvienu iš mūsų ne tik todėl, kad turėtume ką valgyti, bet ir kad būtume dosnūs darydami gera kitiems. Jei visas mūsų gyvenimas yra laikas sėti gėrį, pasinaudokime šiuo ypatingu gavėnios laikotarpiu, pasirūpindami tais, kurie yra arti mūsų, suartėdami su tais broliais ir seserimis, kurie buvo sužeisti gyvenimo kelyje (plg. Lk 10, 25–37). Gavėnia yra palankus metas ieškoti – o ne vengti – tų, kuriems reikia pagalbos; kviesti – o ne ignoruoti – tuos, kurie nori būti išklausyti ir ilgis gero žodžio; aplankyti – o ne apleisti – tuos, kurie kenčia nuo vienatvės. Įgyvendinkime kvietimą daryti gera visiems, skirdami laiko mylėti pačius mažiausius ir pažeidžiamiausius, apleistus ir paniekintus, diskriminuojamus ir marginalizuojamus žmones (plg. Fratelli tutti, 193).
3. „JEI NEAPTINGSIME, SAVO METU PJAUSIME DERLIŲ“
Kasmet gavėnia mums primena, kad „gėrio, kaip ir meilės, teisingumo bei solidarumo, negalima pasiekti vieną kartą visiems laikams; juos reikia išsikovoti kiekvieną dieną“ (ten pat, 11). Todėl prašykime Dievo kantrios ūkininko ištvermės (plg. Jok 5, 7) nesiliaudami daryti gera, žingsnis po žingsnio. Jei kas parpuola, teištiesia ranką Tėvui, kuris visada mus pakelia. Nuklydusieji, suklaidinti piktojo vilionių, tegul neatidėlioja grįžimo pas Tą, kuris yra „labai atlaidus“ (Iz 55, 7). Nepailskime sėti gėrio šiuo atsivertimo laiku remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios bendryste. Pasninkas paruošia dirvą, malda ją drėkina, o meilė padaro vaisingą. Tikėjimu esame tikri, kad „jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“, kad per ištvermės dovaną pasieksime pažadėtąsias gėrybes (plg. Žyd 10, 36) mūsų ir kitų išganymo labui (plg. 1 Tim 4, 16). Visų atžvilgiu praktikuodami brolišką meilę vienijamės su Kristumi, kuris atidavė savo gyvybę už mus (plg. 2 Kor 5, 14–15), ir iš anksto ragaujame dangaus Karalystės džiaugsmo, kai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Mergelė Marija, kurios įsčios subrandino Išganytoją ir kuri viską saugojo „svarstydama savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19), teišprašo mums kantrybės dovaną ir telydi mus savo motinišku buvimu, kad šis atsivertimo laikas duotų amžinojo išganymo vaisių.
Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. lapkričio 11 d., Šv. vyskupo Martyno minėjimas
Pranciškus
[1] Plg. šv. Augustinas, Serm. 243, 9, 8; 270, 3; En. in Ps 110, 1.
[2] Padrąsinimo žodis maldos dėl pandemijos metu (2020 m. kovo 27 d.).
[3] Viešpaties angelas (2013 m. kovo 17 d.).
Notker Wolf. Septynios laimės kolonos. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 168 p.
Os Guinnes. Didžioji žmonijos laisvių chartija. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 352 p.
Marcellino D’ Ambrosio. 40 dienų, 40 kelių. Naujas požiūris į gavėnią. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 168 p.
