Brangieji,
Nors šiandien šv. Mišias švenčiame mirusiųjų karalystėje – kapinėse, tačiau Kristaus Evangelija yra kupina vilties: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą (Jn 5, 24).
Kaip matome, Kristus kalba apie gyvenimą. Ar galime tikėti šiais Kristaus žodžiais? Ar šie tylūs kryžiai ir antkapiai neliudija priešingai – kad žmogaus gyvenimas pasibaigė, liko tik sutrūniję kaulai, kurie mums kelia šiurpą ir netekties skausmą?
Tikėjimas mus moko, kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Žmogaus maištas suardė glaudžią vienybę su savuoju Kūrėju ir paskleidė mirties realybę tarp mūsų. Tačiau Dievo meilė nesustojo prie mirties vartų.
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Nukryžiuotasis Kristus yra atsakymas į mūsų nerimą. Kas pasitiki Kristaus meile ir į ją atsiliepia, gyvens amžinai. Tai yra mūsų išganymo paslaptis. Dievas paaukojo save per mirtį, kuri suteikia mums naują gyvenimą.
Prisikėlimas yra istorinis faktas. Jį paliudijo apaštalai. Jį paliudijo daugybė kankinių bei šventųjų, kurie, pasitikėdami Kristaus atpirkimu, savo žemiškąjį gyvenimą suprato ir išgyveno amžinybės perspektyvoje.
Amžinybės lūkestis nepaverčia mūsų buvimo žemėje nesvarbiu ar pasyviu. Atvirkščiai, amžinybės lūkesčio dėka mūsų žemiškasis buvimas prisipildo gyvybės ir drąsos, nes nebebijome laikinų sunkumų ir nesėkmių. Gyvenimas Amžinybės prieangyje leidžia su viltimi siekti aukštesnių, tikresnių dalykų, kurie, suprantama, turi savo kainą, tačiau drauge ir gausų atlygį.
Kristaus prisikėlimas yra mūsų viltis. Kryžius, kuris atrodė kaip visų žmogiškųjų pastangų sugniuždymas – tapo pergale; žemiškoji kliūtis – tapo durimis; kliūvantis akmuo – kertiniu naujojo gyvenimo akmeniu; mirtis – prisikėlimu.
Prisikėlimas – tai ne sugrįžimas į buvusįjį gyvenimą, bet šuolis į naują kokybę, naują būtį, mums sunkiai suprantamą, tačiau iš tiesų tikrą ir amžiną, kurią paruošė gailestingoji Dievo meilė kiekvienam, Juo tikinčiam ir pasitikinčiam.
Išgelbėjimo pažadą paaiškinti ir tuo labiau suprasti galima tik meilės logikos dėka: Meilė paaukojo save, idant suardytų nuodėmės ir mirties grandines, idant padovanotų mums naują, amžiną gyvenimą, kupiną laimės, džiaugsmo ir pilnutinės meilės. Naujojo gyvenimo centras yra Jėzus Kristus. Jis yra mūsų vilties ir prisikėlimo garantas. Jis leido save nužudyti, bet nepasiliko mirtyje ir per savąjį Prisikėlimą padovanojo mums save kaip išganymo dovaną.
Šiandien ir kasdien mūsų uždavinys pažinti Viešpaties dovaną, ją priimti ir ja gyventi. Pirmasis šios dovanos vaisius yra Krikšto malonė. Krikštu mes mirštame nuodėmei, kad gyventume amžinybės perspektyvoje. Kaip sako šv. Paulius, Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Krikščionis, priimdamas Krikštą, tampa nauju žmogumi, įgyja naują Kristaus dovanotą gyvenimą. Drauge krikščionis tampa Kristaus liudytoju žemėje, idant ir kiti Viešpatį pažinę jį pamiltų.
Dievo išmintis gerai numanydama žmogaus silpnumą nepasitenkino tik viena Krikšto dovana. Jis mums suteikė ir kitus Sakramentus, kurie tapo krikščionio keliu į amžinąją laimę. Nupuolus Susitaikinimo sakramentas padeda mums sugrįžti į gailestingojo Dievo rankas. Eucharistijoje Kristus liko tarp mūsų, kad drąsintų ir ragintų mus nepamesti amžinojo gyvenimo tako. Santuokos sakramentas teikia palaimos ir stiprybės šeimai ugdyti naują žmogų ir savo meile grįsti visų kartų kelią į amžinuosius Tėvo namus. Ligonių sakramentas suteikia vilties bei ramybės kančioje ir mus patikina, kad net sunkiausią gyvenimo valandą esame ne vieni, esame mylimi.
Mano Siuntėjo [Tėvo] valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną (Jn 6, 39), – sako Kristus. Jis mirė apleistas ir vienišas, bet nenori būti vienišas. Jo dėka mes turime Dievo vaikų gyvenimą. Tesuteikia mums džiaugsmo ir vilties tai, ką taip gražiai skelbia Šventasis raštas: Elgiasi jis su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį, atmoka mums ne pagal mūsų kaltybes (Ps 103, 10).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas