Brangūs broliai ir seserys Kristuje, brangūs sutvirtinamieji,
šiandien švenčiame Sekmines – dieną, kai Bažnyčia gimsta iš Šventosios Dvasios. Tai nėra tik prisiminimas, kas įvyko prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje. Sekminės yra šiandienos tikrovė, įvykis, kuris vyksta čia ir dabar – mūsų bendruomenėje, mūsų širdyse, ypač jūsų gyvenime, mieli sutvirtinamieji.
Apaštalai, apie kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje, buvo susirinkę vienoje vietoje. Jie buvo kartu, bet užsidarę – pilni baimės, nežinios, neužtikrintumo. Apaštalai patyrė Jėzaus mirtį, išgyveno Jo prisikėlimą, bet dar nežinojo, ką daryti toliau. Ši būsena mums pažįstama. Ir šiandien žmogus dažnai gyvena svyruodamas tarp tikėjimo ir baimės, tarp vilties ir neužtikrintumo.
Ir būtent į šią situaciją ateina Dievas. Ne tada, kai žmogus yra stiprus ir viską supranta, bet tada, kai jis yra atviras, nors ir trapus. Staiga pasigirsta ūžesys, tarsi smarkus vėjas, ir visa erdvė prisipildo Šventosios Dvasios. Ugnies liežuviai nusileidžia ant kiekvieno. Ne ant kelių išrinktųjų, o ant kiekvieno.
Tai labai svarbi žinia: Šventoji Dvasia nėra skirta tik ypatingiems žmonėms. Ji duodama kiekvienam, kuris atsiveria Dievui. Šiandien ypatingu būdu ji duodama jums.
Sekminių įvykis mums atskleidžia dar vieną svarbią tiesą. Įvairių tautų, kraštų žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, staiga pradeda suprasti apaštalus. Skirtingumas neišnyksta – jis tampa vienybės vieta. Toks yra Dievo veikimo būdas. Jis nesunaikina mūsų skirtumų, bet juos perkeičia į bendrystę.
Apie tai byloja ir mūsų šiandienos artėjanti tema – mes esame kviečiami statyti Gailestingumo miestą. Miestas nėra tik pastatai ar struktūros. Miestas yra žmonės. Miestas yra santykiai. Miestas yra tai, kaip mes gyvename vieni su kitais.
Gailestingumo miestas statomas ne iš akmenų, o iš širdžių. Jis statomas kiekvieną kartą, kai atleidžiame, išklausome, padedame, nepasmerkiame. Ir šį miestą statome ne vien savo pastangomis. Jį stato Šventoji Dvasia – kartu su mumis ir per mus.
Be Šventosios Dvasios žmogus lengvai užsidaro savyje. Jis ginasi, atsitraukia, bijo. O kai veikia Dvasia, žmogus tampa tiltų statytoju. Jis pradeda jungti, o ne skirti. Jis tampa gailestingumo ženklu.
Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Ir Jėzus tuoj pat priduria: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Tai labai svarbi jungtis: ramybė ir siuntimas. Dievas pirmiausia duoda savo ramybę, o tada siunčia į pasaulį.
Krikščionio gyvenimas nėra tik vidinė ramybė. Jis yra ir misija. Kiekvienas iš mūsų yra siunčiamas. Sutvirtinimo sakramentas būtent tai ir reiškia. Tai nėra tik graži šventė, šeimos susibūrimas ar graži tradicija. Jūs esate siunčiami. Jūs šiandien pradedate savo misiją.
Mieli sutvirtinamieji, šiandien Dievas jums sako: „Aš jus siunčiu.“ Ne kažkada vėliau, kai būsite pasiruošę. Ne tada, kai viską suprasite. Jis siunčia jus dabar – tokius, kokie esate.
Tačiau jums gali natūraliai kilti klausimas: kaip atpažinti savo misiją? Ką konkrečiai Dievas nori, kad aš daryčiau?
Apaštalas Paulius mums primena: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“ (1 Kor 4). Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turi dovanų. Nė vieno nėra be dovanos. Tik mes turėtume savęs paklausti: ar jas atpažįstame ir ar jomis naudojamės?
Šventoji Dvasia veikia konkrečiai. Ji duoda išminties, kad išvystume tiesą. Suteikia supratimo, kad suvoktume giliau. Duoda patarimą, kad pasirinktume teisingai. Tvirtumo, kad nepasiduotume. Ir gauname šias dovanas ne tam, kad jas pasiliktume sau. Jos mums duodamos, kad tarnautume.
Savo misiją dažnai atpažįstame labai paprastai: ten, kur pastebime poreikį. Kur matome skausmą. Kur jaučiame vidinį kvietimą. Ir ten, kur mūsų širdis tampa jautri.
Vis dėlto, net ir atpažinus misiją, išlieka baimė. Apaštalai taip pat bijojo. Evangelijoje matome juos susirinkusius už užrakintų durų. Jie žinojo, kad būti Jėzaus mokiniu nėra saugu. Tai gali daug kainuoti.
Todėl labai svarbus dar vienas Sekminių aspektas – pasitikėjimas. Jėzus sako: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Tai nėra tik palinkėjimas. Tai yra dovana, Jo artumo pažadas.
Krikščioniškas pasitikėjimas nereiškia, kad gyvenimas bus lengvas. Jis reiškia, kad nesame vieni. Nes Dievas yra ištikimas. Net ir nežinioje, net ir pavojų akivaizdoje Jis eina su mumis.
Jėzus buvo ištikimas iki galo – iki kryžiaus. Šiandien Jis kviečia mus būti ištikimus Jam. Ne dideliais žodžiais, bet kasdieniais pasirinkimais. Mažais, bet tikrais žingsniais.
Mieli sutvirtinamieji, šiandien jūs gaunate Šventosios Dvasios dovaną. Ne simboliškai, bet realiai. Dievas ateina į jūsų gyvenimą ypatingu būdu. Jis jus stiprina, kad galėtumėte gyventi kaip Jo liudytojai.
Todėl noriu jums palikti tris paprastus, bet svarbius kvietimus.
Pirmiausia kviečiu jus atverti savo širdis Šventajai Dvasiai. Leiskite Jai jus vesti. Nebijokite Jos veikimo, net jei būsite vedami ten, kur patys neplanuotumėte eiti.
Antras kvietimas: ieškokite savo misijos. Klauskite Dievo: „Kur Tu mane siunti?“ Ir būkite pasirengę išgirsti atsakymą.
Ir trečias kvietimas: gyvenkite kaip gailestingumo liudytojai. Ne teoriškai, bet konkrečiais darbais. Ten, kur esate, – šeimoje, tarp draugų, darbovietėje, mokykloje, visuomenėje.
Sekminės mums primena: Dievas nepalieka savo Bažnyčios. Jis nuolat siunčia savo Dvasią. Jis nuolat atnaujina žemės veidą. Tačiau Jis nori tai daryti per mus.
Mes ne vieni atliekame šią misiją. Šventoji Dvasia veikia mumyse ir per mus. Ji stato Gailestingumo miestą – iš mūsų gyvenimų, iš mūsų pasirinkimų, iš mūsų ištikimybės.
Tad melskimės šiandien iš visos širdies: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą.“ Ir pradėk nuo manęs. Amen.
+Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. gegužės 24 d. Sekminių atlaiduose Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje