Mūsų gyvenimo kelionėje šios žemės laiku skaičiuojamos paskutinės metų valandos. Graži tradicija paskutinę metų dieną susirinkti prie Viešpaties altoriaus padėkos Aukai. Tai gera proga pamąstyti apie dovanas, kurias gavome šiais metais, ir už jas padėkoti.
Žmogaus tikėjimas remiasi dėkingumu. Tik tas, kuris su nuostaba žvelgia į Dievo kūrinius, kuris sugeba žavėtis gamtos grožiu, žmogaus širdies gerumu ir jausti gilų dėkingumą, tiki, kad esame Dievo Apvaizdos globoje, kad Jo meilė sergi mūsų žingsnius.
Dažniausiai Dievo meilę atpažįstame žmogaus gerumo, jo gailestingumo, užuojautos, pagalbos dėka. Prisiminkime šiandien visus tuos, kurie mus lydėjo šių metų kelyje, kurie buvo mūsų atrama sunkumuose, paguoda kančioje, džiaugsmas bendrystėje. Nepašykštėkime jiems gero žodžio, nebijokime parodyti savo dėkingumo ir meilės.
Prisiminkime ir tuos, kuriuos įskaudinome, kuriems tapome kančios priežastimi, į kuriuos svaidėme skaudžius kaltinimų akmenis, pro kuriuos praėjome nematydami jų skausmo, nesuteikdami pagalbos. Nuoširdžiai atsiprašykime jų. Atminkime, kad nežinome, kiek mums dar liko laiko šiam meilės gestui, kaip sunku bus iškeliavus į Amžinybę, jei neištarsime šių svarbių atsiprašymo žodžių, nuo kurių didžia dalimi gali priklausyti mūsų amžinoji laimė.
Ne vienas esame patyręs nesupratimo, priešiškumo, kaltinimų ir kitų skaudžių dalykų iš pačių artimiausių asmenų. Melskime Viešpatį, kad padėtų drauge su praėjusiais metais palikti visas nuoskaudas ir kilnia širdimi atleisti mus užgavusiems, kad su nauja viltimi pasitiktume Dievo dovanojamą laiką, kuris skirtas mylėti, tarnauti ir kurti gėrį.
Gal dažnam kyla klausimas: „kas man gali padėti paprašyti atleidimo ir pačiam atleisti, kas mane gali išvaduoti nuo kaltės ir nuoskaudos?“ Atsakymas tėra vienas – Atpirkėjas Jėzus Kristus. Jis gerai suprato, kad vieni nepajėgsime to padaryti, ir išmokė mus melsti Tėvo: „atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Negana to, Kristus mirė, atpirkdamas mūsų nuodėmes ir amžiams pasilikdamas tarp mūsų: Aš esu su jumis visas dienas… (Mt 28, 20).
Ką tik šventėme Kalėdas – Viešpaties Gimimo šventę. Dėkojome Dievui už Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus įsikūnijimą. Šiandien ypatingai turime dėkoti už Eucharistijos dovaną. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šiuos metus paskelbė Eucharistijos metais. Ką tai reiškia? Žmogus labai greitai linkęs apsiprasti su tuo, kas nuolat yra šalia jo. Eucharistinis Jėzus yra taip arti kiekvieno mūsų, kad dažnai mes Jo nepastebime. Eucharistiniai metai skirti iš naujo atpažinti Jėzų, esantį šalia, kartu su mumis.
Šventasis Tėvas savo apaštalinį laišką Eucharistinių metų proga pradeda eilute iš Šventojo Rašto: Pasilik su mumis, Viešpatie (Lk 24, 29). Jis primena Evangeliją, kuri pasakoja kaip du mokiniai kelyje į Emausą sutiko prisikėlusį Jėzų, tačiau Jo nepažino. Jėzus ilgai jiems aiškino Šventąjį Raštą, primindamas visa, kas apie jį buvo sakoma, tačiau mokiniai pažino Kristų tik tuomet, kai šis laužė ir padalijo apaštalams duoną.
Ši nuostabi Evangelija primena mums, kad Dievo Žodis ir Eucharistija yra dvi neatsiejamos tikrovės, per kurias Dievas yra tarp mūsų. Kiekvienų Mišių pradžioje girdime Dievo Žodį, kuris maitina mūsų tikėjimą ir jį augina. Savo laiške Šventasis Tėvas sako, kad nepakanka Dievo Žodį skaityti, klausyti, medituoti. Reikia, kad Dievo Žodis paliestų mūsų gyvenimą ir jį nušviestų. Tik tuomet mūsų tikėjimas pajėgs atpažinti Dievo paslaptis ir jose dalyvauti. Dievo Žodis mums padeda pažinti Eucharistijos paslaptį, žadina širdyje dėkingumą ir troškimą savo gyvenimą susieti su Kristumi.
Prieš metus, švęsdamas savo tarnystės Šventajam Sostui dvidešimt penktąsias metines, Popiežius išleido encikliką Ecclesia de Eucharistia. Joje rašoma: „Nuo tada, kai Bažnyčia, Naujosios Sandoros tauta, Sekminių dieną leidosi piligriminėn kelionėn dangiškosios tėvynės link, Švenčiausiasis Sakramentas be paliovos ženklina jos dienas, pripildydamas jas pasitikėjimo kupinos vilties“ (1).
Švenčiausiajame altoriaus Sakramente yra gyvas, realiai esantis tarp mūsų Dievas, panoręs su mumis dalytis savuoju gyvenimu. Jis yra atpažįstamas tik tikėjimu, kuris kyla iš mūsų dėkingumo.
Savo enciklikoje Popiežius rašo: „Dievas norėjo, kad mes gyventume ne tik prisiminimais apie istorinį Kristų, bet kiekvienas mūsų galėtume realiai išgyventi Jėzaus auką, tokią pat, kaip jis aukojo Paskutinės Vakarienes metu, kaip ir ant Kalvarijos kalno, tik nekruvinu būdu“.
Jėzus Kristus liko čia, žemėje, kad tęstų savo Atpirkimą tarp visų kartų žmonių. Tačiau Jam reikia mūsų pagalbos. Atpažinę Viešpatį ir jį priėmę, tampame Dievo karalystės skleidėjais žemėje. Kaip Jėzus išdalija save duonos pavidalu visiems, kurie Jį atpažįsta ir priima, taip ir mes esame kviečiami dalytis savuoju gyvenimu su esančiais šalia mūsų.
Užversdami paskutinį šių metų puslapį, pamąstykime, kas būtų atsitikę su mumis, jeigu greta nebūtų buvę Dievo? Kokie šie metai būtų buvę mums asmeniškai, mūsų šeimai, tautai ir visam pasauliui, jeigu mūsų altoriuose nebudėtų Eucharistinis Jėzus, jeigu Švenčiausioji Dievo Motina nuolat nemaldautų savo Sūnaus pagalbos?
Šis pamąstymas tepripildo mūsų širdis gilia atgaila ir nuoširdžia meile. Dėkokime Viešpačiui už Jo begalinį gailestingumą, kurio nesumažina abejingumas ir nuodėmės. Naujieji Eucharistiniai metai tebus kupini mūsų dėkingumo ir nuoširdaus pamaldumo Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris, pasak šv. Pauliaus, amžinai gyvas, kad juos užtartų (Hebr 7, 25).
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas