Ar Lenkijoje kilęs skandalas nepaskatins tokios situacijos importo į Lietuvą? Juk regėjome daug analogų?
Apie kokias analogijas Jūs kalbate? Esu tikras, kad skandalo importo nebus, nes turime pakankamai savų problemų. O rimtai kalbant, Lietuvos episkopatas yra radikaliai pasikeitęs po sovietinės epochos, jos viršūnėje – dvasininkai okupacijos metais aktyviausiai besipriešinę ateistiniam režimui. Todėl tokio lygio problemų – užverbuotų vyskupų problemų – mūsų krašte tikrai neturėtų iškilti. Kitas dalykas, kad buvo dvasininkų, kurie bendradarbiavo su okupantų struktūromis. Tik manyčiau, kad didžioji jų dalis yra mirę ar seniai nebeeina jokių atsakingų pareigų.
Kaip vertinate kunigus, kurie bendradarbiavo su KGB? Ar buvo kunigų, priverstų pasitraukti iš kunigystės dėl to?
Esu ne kartą sakęs, kad atsargiai vertinu tų žmonių veiksmus ir sprendimus, nes sovietmečiu negyvenau Lietuvoje, man neteko patirti priespaudos, psichologinio šantažo, žaidimo su žmonių silpnybėmis, įsipareigojimais artimiesiems. Antra vertus, tai sąžinės reikalas, negalima įsiskverbti į kito sąžinę, iki galo suvokti žmogaus motyvų, pasirinkimo vienaip ar kitaip pasielgti. Ne vienas dvasininkas yra prisipažinęs savo vyskupui, suvokia savo padėtį atlikęs ar atliekantis atgailą – kaip suprantate, tokių prisipažinimų detalių negalime atskleisti. O liustracijos principai vienodai taikomi nepaisant luomo – tai jau ne Bažnyčios, o valstybės reikalas, tačiau vyskupai yra raginę savo kunigus kreiptis į Liustracijos komisiją ir įveikti savo praeitį. Mano įsitikinimu, istorinę dėmę turintis dvasininkas negali užimti aukštų pareigų, atsakingų postų, tačiau gali dirbti sielovadoje. Bažnyčia smerkdama nuodėmę atleidžia nusidėjėliui, skelbia Dievo Gailestingumą – kiekvienas gali pelnyti Viešpaties ir žmonių atleidimą. Nebūtinai to siekiama viešai mušantis į krūtinę. Vilniaus arkivyskupijoje nebuvo atvejo, kai asmuo atsisakytų kunigystės ar būtų suspenduotas vien dėl bendradarbiavimo su KGB.
Jūs kitokio likimo dvasininkas, matęs daug pasaulio, augęs itin intelektualioje šeimoje. Ar nejutote mėginimų verbuoti Jus?
Manęs verbuoti nebandė – kad ir kokios ilgos buvo sovietų rankos, Vatikanas nebuvo jiems lengvai prieinamas. Kitas dalykas, kad sovietinių kraštų ambasadų darbuotojai, į Romą atvykę dvasininkai mėgindavo išgauti informacijos, paveikti mūsų nuomonę apie bendrąją padėtį ir vienus ar kitus asmenis.
Kaip Jūsų manymu, turėjo elgtis kunigas, susidūręs su siūlymu bendradarbiauti su slaptomis tarnybomis? Ar gali šiandien kunigas, bendradarbiavęs su KGB, užsiimti ganytojiška sielovada? Ką Jūs patartumėte jam?
Jau minėjau, kad turėjo elgtis pagal sąžinę, tikėjimą, atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią. O taktinių sprendimų buvo visokių. Ne taip daug, bet ir Lietuvoje žinome istorijų, kai kelis sykius valdžiai uždraudus kandidatą priimti į seminariją, jis pasirašė bendradarbiavimo popierius, bet niekuomet neteikė KGB informacijos, o įšventintas kunigu pareiškė atsisakąs savo pažado paklusti saugumiečių nurodymams. Mūsų visuomenėje vis dar reikia aiškintis, ką reiškia bendradarbiavimo sąvoka. Būtų svarbu, kad tiriant konkrečių žmonių, taip pat ir dvasininkų, biografijas būtų paisoma, kokio pobūdžio kontaktai ir konkretūs veiksmai buvo atlikti. Reikėtų nebijoti sąvokų išdavystė, įskundimas, pataikavimas dėl geresnės vietos ar karjeros – tai leistų aiškiau suvokti mūsų bendrą praeitį. Popiežius Benediktas XVI pernai kalbėdamas Lenkijos dvasininkams Varšuvoje kvietė juos neneigti praeities kaltės, „išmokti gyventi tiesoje ir krikščioniškoje atgailoje“, tačiau „išvengti pretenzijos su arogancija dėtis teisėjais buvusiųjų kartų, kurios gyveno visiškai kitu laiku ir kitomis sąlygomis“.
Kiek Lietuvoje kunigų bendradarbiavo su KGB?
Esu tikras, kad niekas neturi ir niekuomet neturės visos šios informacijos. Vargu, ar buvo bent vienas okupuotos Lietuvos dvasininkas, kurio nebandyta verbuoti – tai leidžia suvokti pasišventimo mastą tų, kurie atsilaikė ir ištikimai atliko ganytojiškas pareigas.
Klausė Aldona Svirbutavičiūtė