Kai buvo paskelbta, jog esate nominuotas vyskupu, iš sutiktų kolegų ir kunigų išgirdau, kad Šventasis Tėvas labai tinkamai pasirinko, nes Jūs esate paprastas, neišpuikęs, nuoširdus, kilęs iš doros katalikiškos daugiavaikės šeimos – taigi toks, koks iš tiesų ir turėtų būti vyskupas. Kiek svarbūs, Jūsų manymu, šie bruožai vyskupui? Papasakokite apie šeimą, kurioje augote, kur tikriausiai ir brendo šios Jūsų charakterio savybės.
Šeimoje esu vyriausias. Turiu brolį ir dvi seseris. Nesijaučiu esąs iš daugiavaikės šeimos, nes tuo metu, kai augau, ji nebuvo tokia laikoma. Tėveliai ir mes visi keturi jų vaikai esame paprasti žmonės, neturintys kokios nors labai įspūdingos giminės istorijos. Manau, kad tai nėra nei trūkumas, nei privalumas: tiesiog – faktas. Esu labai dėkingas Dievui už gyvenimo, tikėjimo dovaną, už kunigystės pašaukimą, už šeimą, kurioje augau ir kuri tebėra brangi ir artima, nors jau kuris laikas esame visi „išskridę“ iš tėvelių namų, brolis ir sesės sukūrę savo šeimas. Visi svarbiausi dalykai, kuriuos turiu, pradedant pačiu gyvenimu, vienokiu ar kitokiu būdu man yra nenupelnyta dovana, nematau pagrindo didžiuotis tarsi išskirtine mano nuosavybe.
Tiesiog esu dėkingas ir manau, kad labiausiai esu laimingas tada, kai galiu ką nors gero padaryti, negalvodamas apie atlygį, nuopelnus. Stengiuosi būti nuoširdus su žmonėmis, nes juk tikėjimas sako, kad kiekvienas esame Dievo paveikslas, kuriame visada galima atrasti nepakartojamą Kūrėjo grožio atspindį. Pagaliau, jeigu Dievui esame brangūs kaip Jo vaikai, tai trupinėlis broliškumo visuose tarpusavio santykiuose tikrai neturėtų būti prabanga.
Manau, kad paprastumas, nuoširdumas tinka visiems luomams. Man tiek jų, tiek ir vyskupo tarnystės praktiško įgyvendinimo dar reikės mokytis, nors ir ne ilgiau negu iki gyvenimo pabaigos.
Kad esate realus kandidatas tapti vyskupu, paaiškėjo jau prieš penkerius metus, kai gavote monsinjoro laipsnį, todėl popiežiaus Benedikto XVI sprendimas Jus nominuoti vyskupu turbūt nebuvo labai netikėtas?
Vienas iš motyvų, dėl kurių man suteiktas monsinjoro titulas, tikriausiai buvo vyskupo generalvikaro pareigos, kurias ėjau nuo 2004 metų vasaros. Nei generalvikaras, nei monsinjoras „neprivalo“ tapti vyskupu, bet, esant reikalui, vėliau gali sėkmingai darbuotis kokioje nors parapijoje.
Neturėjau pagrindo svajoti apie vyskupystę ir šiai tarnystei pradėjau ruoštis nuo paskyrimo į ją momento. Tiesa, dabar labai trūksta laiko užbaigti įvairius nepabaigtus darbus ar juos sklandžiai perduoti.
Katalikiška žiniasklaida apie Jus dažniausiai rašydavo kaip apie Vilkaviškio vyskupo generalvikarą, irgi tik kaip buvusį šalia jo arba jį pavadavusį. Taigi dažniausiai buvote jo šešėlyje. Pasaulietinė žiniasklaida Jūsų visai nepastebėjo. Taigi apie Jus nerašė pasaulietinė spauda, o Jūsų veidas nešmėžavo televizijų ekranuose, todėl daugeliui esate visai nežinomas ir nematytas kunigas, tapęs vyskupu. Kiek svarbu šiuo atveju būti žinomam? Ar daug norinčių Jus pakalbinti žurnalistų atsirado šiomis dienomis?
Bendrauti su Vilkaviškio vyskupijos parapijų žmonėmis – kunigais ir pasauliečiais – man buvo didelė dovana. Tiek tada, kai galėdavau kokiomis nors mintimis pasidalinti, ką nors pasiūlyti, tiek ir tada, kai tiesiog galėjau mokytis iš kitų patirties, sumanymų. Pagrindinė atsakomybė už sielovadą vyskupijoje gula ant vyskupo pečių, todėl natūralu, kad daugelį dalykų derindavau su juo.
Niekada nesijaučiau esąs šešėlyje, dėmesio stoka nesiskundžiau ir jo dirbtinai neieškojau: tiesiog vykdžiau man patikėtą tarnystę. O ši tarnystė nereikalavo, kad mane pažintų visa Lietuva.
Manau, kad ir artimiausioje ateityje man pirmiausia rūpės ne būti žinomu Lietuvoje, bet susipažinti, bendrauti su Vilniaus arkivyskupijos žmonėmis ir jiems patarnauti, padedant Vilniaus arkivyskupui vykdyti ganytojo tarnystę. Televizija, radijas, spauda, interneto teikiamos galimybės šiandien yra nepaprastai svarbios, nors vis dėlto gyvenimas į juos nesutelpa ir negali sutilpti. Nesijaučiau esąs būtinas pirmiesiems spaudos puslapiams. Jeigu būčiau pajėgęs daugiau visko aprėpti, mielai būčiau norėjęs daugiau pabendrauti tiek su katalikiška žiniasklaida, tiek ir su pasaulietine.
Per savo kunigystės laiką tik epizodiškai bendravau su „Alytaus naujienomis“, anksčiau leista „Ramove“, Alytaus radiju ir televizija, Marijampolės televizija ir kita regionine žiniasklaida. Nuo įvairių platesnio bendravimo pasiūlymų turėdavau atsisakyti, nes ir taip daug darbų likdavo nepadarytų. Paskutinėmis dienomis, be „XXI amžiaus“, truputėlį kalbino bernardinai.lt, delfi.lt, „Mažoji studija“, o su „Šventadienio mintimis“ (LTV) susitariau susitikti jau nuvykęs į Vilnių. Pirmiausia norėčiau įsijungti į manęs laukiančius naujus darbus, o tam tikrai reikia laiko.
Esate kilęs iš Žvirgždaičių parapijos, kurioje užaugo ir Vasario 16-osios akto signataras buvęs Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Vaikystėje kartu su tėvais išsikėlėte į Vilkaviškį. Ar kiek nors dar prisimenate ir ar jaučiate kokius nors sentimentus savo gimtajam kaimui? Kas dabar yra Jūsų gimtojoje sodyboje?
Gimtojoje sodyboje, prie kelio iš Griškabūdžio į Žvirgždaičius, likę tik keli medžiai, o atmintyje – keletas šviesių prisiminimų iš mažo vaiko klajonių po „neaprėpiamas“ kaimo laukų platybes.
Kaip brendo Jūsų pašaukimas kunigystei? Ar apsisprendimui turėjo įtakos tai, kad Jūsų tėvelio dėdė buvo kunigas salezietis Antanas Skeltys? Gal paveikė Vilkaviškio kunigų pavyzdys ir įtaka, o gal kokie nors konkretūs patirti įvykiai? Juk kunigystę rinkotės dar socializmą stačiusioje Lietuvoje, nors jau dvelkė Atgimimo vėjelis.
Kun. Antanas Skeltys mirė šešeriais metais anksčiau, nei gimiau, tad jį pažįstu tik iš kitų žmonių gražių atsiliepimų. Mano „pirmasis pašaukimas“ turbūt buvo susijęs su technika: norėjau tapti vairuotoju. Tačiau ir mintis apie kunigystę aplankė dar gana ankstyvoje vaikystėje. Vėliau ji pasitraukė ir vėl nejučiomis sugrįžo, vėl pasitraukė, vyresnėse klasėse susidūrus su astronomijos, fizikos žavesiu, vėl sugrįžo.Tada pradėjau rimčiau galvoti, kad galbūt Dievas tokiu tyliu būdu mane kviečia.
Vidurinę baigiau jau apsisprendęs, kad sieksiu kunigystės, nors apie tai nieko nesakiau net tėvams. Dveji metai privalomos tarnybos sovietinėje armijoje to sprendimo nepakeitė, ir 1987 metais įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigiau 1992 metais.
Kas Jums buvo kunigo pavyzdys? Gal galėtumėte paminėti kelių kunigų pavardes ir pasakyti, kuo jie Jums buvo ar yra patrauklūs?
Nuo vaikystės pažinojau nemažai įvairių kunigų, kurie paliko šviesų įspūdį. Visų tikrai neišvardinsiu. Tai ir mane kūdikystėje krikštijęs kun. Pranas Liutvinas, kuris kai vėliau retkarčiais su tėveliais aplankydavau, mokėdavo pakalbinti, padovanoti kokių nors vaikui įdomių smulkmenų.
Taip pat savo punktualumu, tvarkingumu, ramumu ir geranoriškumu įspūdį darė ilgametis Vilkaviškio parapijos klebonas kun. Juozas Preikšas, kiti ten dirbę kunigai. Būdamas paaugliu ir augdamas tikėjimo laisvės varžymo, ateistinės propagandos sąlygomis kaip gaivų oro gurkšnį gaudžiau kunigų Sigito Tamkevičiaus, Jono Kaunecko, šviesaus atminimo Juozo Zdebskio ir daugelio kitų pamokslų, rekolekcijų žodžius.
Jau pradėjęs kunigišką tarnystę džiaugiausi pažintimi su šviesaus atminimo kun. Pranu Gavėnu, žavėjausi jo gyvu tikėjimu, uolumu, jaunatviška dvasia. Neturiu vieno konkretaus kunigo, tarsi „tobulo modelio“, kuriuo norėčiau sekti. Tiesiog čia paminėtų ir daugelio kitų kunigų ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai, pasišventimas žmonėms skatino ir skatina mane stengtis būti kunigu pagal Jėzų, išliekant savitu žmogumi.
Kiekvienas žmogus, be savo profesijos, turi dar kokį nors pomėgį. Ką mėgstate veikti Jūs? Vilkaviškio vyskupijos interneto svetainėje skaitydavome Jūsų rašinius apie katalikiškus renginius. Ar rašymas buvo pareiga, ar poreikis?
Laikui bėgant, pomėgiai keičiasi. Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, žvejoti, su kiemo draugais žaisti futbolą, nors rimtu sportininku niekada nebuvau. Pomėgis judėti krepšinio, tinklinio aikštelėje lydėjo laisvalaikį seminarijoje. Vėliau atsiskleidė tiesiog bendravimo su žmonėmis grožis. Prižiūrėti Vilkaviškio vyskupijos internetinę svetainę, įdėti vieną kitą žinutę apie tai, kas paprasto ir šviesaus vyksta pas mus, atsakyti į ateinančius klausimus – visa tai buvo miela, tačiau galiausiai tam ėmė vis mažiau likti laiko.
Studijavote Romoje, esate teologijos daktaras. Kokį darbą apsigynėte?
Studijavau fundamentinę teologiją ir rašiau disertaciją, analizuodamas šios disciplinos metodo pasikeitimą po Vatikano II susirinkimo bei lygindamas kai kuriuos šio pasikeitimo aspektus su gyva tikėjimo apologija Lietuvos Bažnyčios praktikoje. Juk ta pati Šventoji Dvasia skatina visada būti pasirengusiais įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15): tiek tikėjimo turinį apmąstančia teologine kalba, tiek ir gyvenimo liudijimu, tiek laisvės, tiek ir priespaudos sąlygomis.
Nors gimėte ir augote Vilkaviškio vyskupijoje, buvote Vilkaviškio vyskupo generalvikaru, teks keltis į Vilnių. Ar negaila palikti gimtosios vyskupijos?
Vilkaviškio vyskupija, kurioje brendau kaip kunigas, man yra labai brangi. Pažįstu ir gerbiu jos kunigus, daug įvairių parapijų gerų žmonių. Čia praktiškai mokiausi eiti ir darbuotis ten, kur esu skiriamas, išsakyti savo pageidavimus ar abejones, visada su tikėjimu ir pasitikėjimu daryti tai, kas man pavesta – taip, kaip sugebu, tikėdamas, kad Dievas moka tiesiai rašyti ir ant mūsų kreivų linijų, kaip kažkas yra vaizdžiai pasakęs.
Ar esate artimiau bendravęs su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kai studijavote Romoje?
Kardinolą Audrį Juozą Bačkį iki šiol daugiau pažinojau tik iš tolo.
Ar negąsdina tai, kad dabar, dirbdamas Vilniuje, būsite labiau pastebimas, o kai pavaduosite kardinolą, dažniau teks būti dėmesio centre?
Stengsiuosi, kad dėmesio centre būtų Dievas – mūsų viltis ir stiprybė.
Vilniaus arkivyskupijoje gana daug lenkiškai kalbančių katalikų. Ar mokate lenkiškai? Kokiomis užsienio kalbomis susikalbate?
Gyvendamas nelabai toli nuo Lenkijos sienos, net ir sovietiniais laikais, paauglystėje galėjau žiūrėti Lenkijos televiziją, girdėti radijo laidas. Dirbdamas kurijoje Marijampolėje, ne kartą dalyvavau susitikimuose su įvairiais svečiais iš kaimyninės Elko vyskupijos ir kitų Lenkijos vietų ar lankydavausi pas juos. Tad lenkų kalba nėra man visai nepažįstama. Be abejo, kad galėčiau ne tik suprasti, bet ir laisviau bendrauti šia kalba, turėsiu jos daugiau pasimokyti. Ir noriu tai pradėti neatidėliodamas. Galiu susikalbėti rusiškai, itališkai, truputį angliškai. Kalbų mokėjimas yra didelis turtas, tačiau visada prisimenu, kad „jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Kur esate dirbęs per savo kunigystės laikotarpį?
Vikaravau Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje. Studijuodamas Romoje, kelerius metus talkinau vienoje iš šio miesto parapijų, galėdamas susipažinti, kaip joje organizuojama sielovada. Po studijų ėjau Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebono pareigas, buvau Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvu ir dėstytoju. Darbas kurijoje notaru, o vėliau – generalvikaru davė galimybę iš kitos perspektyvos susipažinti su parapijų aktualijomis. Kad ir kiek ir kur būčiau dirbęs, manau, kad visą gyvenimą turėsiu mokytis ir niekada negalėsiu pasakyti, kad štai dabar jau esu viską patyręs ir viską žinau.
Kalbėjosi Romas Bacevičius, „XXI amžius“