Regis, tai, kad gimėte, galima laikyti tam tikru stebuklu?
– Mano tėvai per Antrąjį pasaulinį karą buvo išskirti. Tėvas, suimtas vokiečių, po karo atsirado Amerikoje. Mama ir sesuo liko Lietuvoje. Maždaug dvylika metų nei vieni, nei kiti nežinojo, kad visi yra gyvi. Kai tik sužinojo, darė viską, ką galėjo, kad šeima vėl būtų kartu. Po JAV viceprezidento Richardo Nixono apsilankymo pas Nikitą Chruščiovą valstybių draugystės labui buvo leista susijungti dviem šimtams karo išskirtų šeimų. Taip mano mama ir sesuo 1960-aisiais atvyko į Ameriką. O 1961 metais ten gimiau ir aš.
– Kai Lietuva išsilaisvino iš sovietinės okupacijos, Jūsų tėvai liko gyventi JAV. Kodėl Jūs nusprendėte vykti į Lietuvą?
– Tai buvo ne tiek mano sprendimas, kiek tarnystės dalis. Į seminariją stojau tam, kad tarnaučiau ten, kur mane siunčia Bažnyčia. Kad galėčiau dirbti su lietuvių išeiviais, įstojęs į seminariją JAV buvau inkardinuotas kaip Vilniaus arkivyskupijos klierikas.
Kai 1992-ųjų vasarą atvažiavau į Lietuvą atlikti praktikos, arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis paprašė, kad laikinai nutraukčiau studijas ir surengčiau popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Tuomet po labai intensyvių metų, kai teko tikrai išsamiai susipažinti su Bažnyčios gyvenimu, baigiau bakalauro studijas. Tada arkivyskupas A.J.Bačkis vėl paprašė, kad grįžčiau ir organizuočiau Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) sekretoriato perkėlimą iš Kauno į Vilnių. Taip tapau LVK generaliniu sekretoriumi.
Taigi atvykti į Lietuvą nebuvo mano sugalvotas planas. Tiesiog pasakęs Viešpačiui „taip“, pažadėjau eiti ten, kur jis mane siųs. Kai vyskupas pasakė: „Noriu, kad liktum čia“, supratau, jog tai yra Viešpaties kvietimas.
– Įdomus ir Jūsų kelias į kunigystę – į seminariją įstojote baigęs inžinerijos studijas, keletą metų dirbęs kompanijoje IBM.
– Tikrai taip. Tačiau apie kunigystę mąsčiau baigdamas gimnaziją. Dar dešimt metų klajojau per studijas ir per darbus, dalyvavau Pasaulio lietuvių bendruomenės, ateitininkų veikloje. Visą tą laiką Dievas vis aiškiau pasibelsdavo į mano širdį, ir kai jau pajutau, kad nebegaliu to beldimosi ignoruoti, palikau darbą ir įstojau į seminariją.
O kelyje Dievas parodydavo visokių ženklų, taip pat mažuose dalykuose. Kartais jis aiškiai pasakydavo: tai ne tavo planas, nebijok, viską tvarkau aš. Pavyzdžiui, tik visai neseniai, praėjus trejiems metams, kai buvau įšventintas į vyskupus, sužinojau, kad mano konsekracijos data buvo ir Trakų Dievo Motinos karūnavimo data. Ir štai dabar ateinu į vyskupiją, kurioje ši Lietuvos globėja karūnuota. Tokie maži dalykai leidžia pajusti, kaip Viešpats kartais patvarko tavo gyvenimą.
– Į naujas Vilniaus arkivyskupo pareigas einate su džiaugsmu ar su nerimu?
– Ir su džiaugsmu, ir su nerimu. Istorija labai panaši į mano atvykimą į Lietuvą: eini ten, kur Dievas tave kviečia. Jei popiežius taip liepia, supranti, jog tai yra Dievo valia. Iš visų ligšiolinių pareigų šios, be abejo, kelia daugiausia nerimo. Bet taip yra tik todėl, kad jų apimtis tokia plati, atsakomybė tokia didelė. Kita vertus, ten, kur Dievas siunčia, jis suteikia daugiau jėgų, nei pats įsivaizduoji. Todėl ir su nerimu, ir su džiaugsmu tiesiog einu pirmyn.
– Viena pagrindinių vyskupo pareigų – jam patikėtų žmonių evangelizacija. Ar matote jos perspektyvų, kai dauguma visuomenės narių laiko Bažnyčios mokymą moralės klausimais anachronišku, beviltiškai pasenusiu?
– Pirmaisiais šimtmečiais krikščionybė visuomenei taip pat buvo nepriimtina, taip pat buvo anachroniška. Romėnų kultūroje atrodė normalu ir abortus daryti, ir palikti naujagimius mirti, ką jau kalbėti apie skaistumą. Ir vis dėlto krikščionybė atsirado būtent toje terpėje.
Manau, mūsų sąlygos ne blogesnės, o gal kaip tik geresnės. Juk daugelis bent jau žino pagrindinę krikščionybės žinią. Dabar reikia tik įtikinti žmones jos tikrumu – taip pat ir savo pavyzdžiu.
Pirmaisiais amžiais tomis sudėtingomis sąlygomis katalikybė pasklido po visą pasaulį. Lietuvoje jos atgimimas, mano nuomone, tikrai yra realus. O toks atgimimas padėtų tvirčiau atsistoti ant kojų ir visai valstybei.
– Filosofas Juozas Girnius yra rašęs, kad krikščionims buvo lengviau prabilti į pagonis, kuriems Dievo veidą uždengia stabai, nei į šiuolaikinį žmogų, kuris patį Dievą laiko išsigalvotu stabu, uždengiančiu tikrovę…
– Nesakau, kad bus lengva (juokiasi). Tačiau Šventajai Dvasiai tai įmanoma. Stabus, šiaip ar taip, visada reikia šalinti – ar tai būtų ankstesni pagonių dievai, ar hedonizmo ir egoistinių norų stabai.
– Ar svarbiau sekmadienį nueiti į Mišias, ar padėti skurstančiajam?
– Vienas darbas neatstoja kito, bet padeda jį įgyvendinti. Negali tikrai mylėti Dievo, jei nemyli artimo, ir negali mylėti artimo, jei jame neatpažįsti Dievo. O pažinus Dievą reikia jį šlovinti. Nes tas, kas tikrai pažįsta Dievą – jo didybę, gailestingumą, – tiesiog negali jo nešlovinti.
– Katalikų kunigai nuolat kartoja, kad atmetusi krikščionybės principus visuomenė anksčiau ar vėliau neišvengiamai nugrimzta į tironiją. Dažnai jie nurodo Sovietų Sąjungos pavyzdį. Ar tikrai neįmanomas kitoks taikaus ir laisvo visuomenės sugyvenimo pagrindas nei krikščionybė?
– Pasaulis tokio dar neatrado. Taip yra todėl, kad žmogus pažeistas nuodėmės. Kalbant teologiškai, žmogus atsiskyręs nuo Dievo, ir tik pats Dievas gali jį grąžinti į savo vienybę. Tik toje vienybėje mes randame ir tarpusavio ryšį.
Užtenka pagalvoti apie mūsų pačių visuomenę, kamuojamą alkoholizmo, smurto, daugybės kitų problemų. Tik Dievas sutvarsto ir išgydo mūsų žaizdas. Jei bandome tai daryti be jo, mūsų ydos, silpnybės galutinai pakerta tarpusavio santykius.
– Visuomenės žaizdos, apie kurias kalbate, sprendžiamos ir politiniu lygmeniu. Kiek Bažnyčia, vyskupai turi teisę daryti įtaką priimant politinius sprendimus?
– Bažnyčia neturėtų būti politinė veikėja, kokia yra partija. Tačiau Bažnyčios žmonės – tai tie patys piliečiai, jie privalo sakyti savo nuomonę. Vyskupai, kunigai, atstovaujantys savo bažnytinei bendruomenei, taip pat turi kalbėti ir ginti viešąjį interesą jų vardu. Bažnyčia labai aiškiai sako, kad nėra politinio gyvenimo dalyvė, bet kartu ji – aktyvi visuomenės grandis. Tie, kurie yra atsakingi už piliečių dorinį auklėjimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą kalbėti svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais.
– Vilniaus krašte stipriai jaučiami kai kurių politinių jėgų kurstomi tautiniai nesutarimai. Anksčiau tautinė įtampa persikeldavo ir į Bažnyčią. Vienas Jūsų pirmtakų, palaimintasis Jurgis Matulaitis, dėl lenkų spaudimo net buvo priverstas pasitraukti iš Vilniaus vyskupo sosto. Ar dabar tautinė įtampa irgi turi įtakos Bažnyčios gyvenimui?
– Žinoma, politiniai įvykiai daro įtaką visam visuomenės gyvenimui, jos negali išvengti ir Bažnyčia. Esu girdėjęs apie trintį kai kuriose parapijose, kita vertus, daug kur esu matęs labai gražių darnaus sugyvenimo pavyzdžių. Tikiuosi, Bažnyčioje rasime bendrą kalbą.
Bažnyčia turi misiją vienyti Kristuje žmones, kurie dažnai yra labai skirtingi. Sieksime nepasiduoti provokacijoms, kuriomis neretai tiesiog siekiama sau naudos – ne tik tautinėje, bet ir kitose politikos srityse.
– Viešumoje pastaruoju metu daug kalbėta apie juokingai mažą kardinolo A.J.Bačkio pensiją, prieš tai žiniasklaida rašė, kad kilo problemų apmokant monsinjoro Alfonso Svarinsko gydymo išlaidas. Ar kunigai Lietuvoje gali būti užtikrinti dėl orios senatvės?
– Be abejo, siekiame ją garantuoti. Pačios vyskupijos turi fondus, kurių lėšomis stengiamasi padėti kunigams ligos atveju ar senatvėje, taip pat veikia kunigų tarpusavio šalpos fondas. Bijau, kad kai kurie klausimai spaudoje eskaluojami tiesiog dėl noro sukelti sensaciją. Esame krikščioniška bendruomenė, rūpinamės vieni kitais ir užklupus ligai, ir senatvėje.
– Ar svajojate apie kardinolo kepurę? Jūsų pirmtakas A.J.Bačkis po aštuonerių metų, praleistų Vilniaus arkivyskupo soste, buvo paskirtas kardinolu.
– Tikrai nesvajoju. Reikia prisiminti, kad per kelis šimtmečius Lietuva tėra turėjusi tris kardinolus. Tiesa, du jų buvo skirti pastaraisiais dešimtmečiais – kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kardinolas A.J.Bačkis. Tačiau tikrai nėra taisyklės, kad Lietuvai reikia turėti savo kardinolą.
Ir tai tikrai nėra mano siekis ar svajonė – darbų ir rūpesčių sočiai užtenka jau dabar.
– Tad kokia Jūsų svajonė?
– Svajoju apie vyskupiją, kuri yra gyva, skelbia Kristų ir jo Evangeliją. Norėčiau, kad tai būtų Bažnyčia, kuri plėstųsi ir kviestų kuo daugiau žmonių savo gyvenimu išpažinti Kristų.
Kalbėjosi Audrius Makauskas