Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje pristatoma Dievo išmintis – Dievas duoda mums laisvę pasirinkti kelią, kuriuo eisime per gyvenimą. „Laikytis įsakymų reikia tik noro, ir vykdyti Viešpaties valią pajėgsi. Ugnis ir vanduo pasirinkti tau duota: ištiesk savo ranką į tai, ko geidauji. Gyventi ar mirti sau pats žmogus lemia, nes ko tik jis geidžia, laisvai ir pasiekia (Sir 15, 10–11).“ Žmogui duota laisva valia rinktis, ko siekti šiame gyvenime, ir suteikta išmintis rinktis gėrį, o ne blogį. Beveik prieš šimtmetį mūsų tauta pasirinko laisvės kelią.
Šiandien, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, dar kartą šia proga turime dėkoti Dievui už laisvės dovaną. Minėdami Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją galime lengvai įvardyti, nuo ko tapome nepriklausomi – nuo okupacinių jėgų, kurios ilgus metus neleido mums patiems nuspręsti, kokioje santvarkoje galėtume laisvai džiaugtis savo valstybe, kultūra, tikėjimu ir tradicijomis. Nepriklausomybės šventės išreiškia Lietuvos žmonių troškimą gyventi laisvai, be priespaudos ir engimo.
Mes dažnai pamąstome, nuo ko norime ir turime likti laisvi, bet rečiau savęs paklausiame, kam mums reikalinga laisvė ir kaip ją užtikrinti ateinančioms kartoms. Šiandien dažnai aiškinama, kad laisvė yra asmeninė laisvė, teisė daryti, ką nori.
Šv. Paulius ragina mus melstis „už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą (1 Tim 2,2).“ Krikščionims laisvė pirmiausia siejasi su galimybe gyventi ramybėje ir laisvai garbinti Dievą. Prisimename nelabai senus laikus, kai vaikai buvo slapta nešami krikštyti, tikintieji slapstydamiesi sekmadieniais dalyvaudavo Mišiose, o tie, kurie išdrįsdavo viešai išpažinti savo tikėjimą, patirdavo skaudžių pasekmių.
Šiandien daug kur pasaulyje tikintieji tebėra persekiojami. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Sirijoje ar Indonezijoje, krikščionys atvirai terorizuojami dėl savo tikėjimo ir žudomi. Kitur, laisvuose kraštuose, netgi Europoje, yra atvejų, kai krikščionys diskriminuojami dėl moralinių įsitikinimų: požiūrio į gyvybės vertę, santuoką ir šeimą. Krikščionys diskriminuojami net ir dėl viešo krikščioniškų simbolių demonstravimo. Džiaugdamiesi laisve ir nepriklausomybe, privalome prisiminti maldoje tuos, kurie šiandien vis dar patiria priespaudą, ir stengtis jiems padėti. Juk mūsų priespaudos metais kiti meldėsi ir veikė, kad mes galėtume turėti nepriklausomą valstybę.
Laisvos visuomenės sąlyga yra vidinė asmens laisvė. Ją prarandame tada, kai į širdį įsileidžiame nuodėmę. Kad taip neatsitiktų ir mūsų gyvenimas būtų laimingas, mums kaip taisyklės duoti dešimt Dievo įsakymų. Jais Dievas nurodo tinkamo elgesio gaires ir jų laikydamiesi nenusikalsime nei sau, nei artimui. Nuodėmė pavergia ir engia žmogų. Pagunda gali atrodyti saldi, tačiau ji ne tik užvaldo širdį, bet ir pavergia žmogų. Kasdienybėje nuolat kaunamės dėl savo širdies laisvės, vaduodamiesi iš pagundų ir blogio.
Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus papildo dešimt Dievo įsakymų. Jis moko, kaip gyventi, kad žmogus ne vien tinkamai elgtųsi, bet ir turėtų laisvą širdį. Senajame Testamente pateiktos taisyklės buvo tarsi pelių gaudymas namuose. O šiandien mums sakoma, kad svarbiausia rasti kelią, kuriuo tos pelės patenka į namus, ir jį užkirsti. Jėzus Kristus kaip gydytojas mums sako, kad būtina ne simptomus gydyti, bet naikinti ligos priežastis ir imtis prevencijos.
Praskleidę paviršiuje regimas blogybes, ydas, turime atrasti gilumines jų priežastis. Jėzus mus kviečia irtis į gilumą. Dėl kasdienių nuodėmių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo menkos, silpstame ne tik mes patys ir mūsų šeimos, bet ir visuomenė.
Jėzus atskleidžia, kas slypi už įsakymų: „nežudyk“, „nesvetimauk“, „nelaužyk priesaikos“. Patogu, tačiau naivu šiuos Senojo Testamento nurodymus suprasti pažodžiui. Kas užgrobia mūsų laisvą širdį? Esame kviečiami kovoti pirmiausia su nelaisvės priežastimis. Jėzus kalba apie santykį su kitu ir su savimi, kalba apie pyktį, susipriešinimą, tuščius pažadus.
Tik atsakinga visuomenė gali išsaugoti tėvynės laisvę. Kaip rodo statistika, esame viena iš labiausiai korumpuotų Europos Sąjungos šalių. Politikai, valstybės tarnautojai ir kiti piliečiai, imdami kyšius, nejučia kasasi po laisvės pamatais. Duoti vadinamąsias dovanas už reikalingas paslaugas taip pat yra kastis po laisvės pamatais. Džiugu, kad per pastaruosius dešimtmečius daug nuveikta įtvirtinant laisvę šioje srityje, bet reikia dar daug dirbti siekiant užtikrinti nepriklausomybę ateities kartoms.
Kiekvieno iš mūsų tikslas – padėti greta esančiam žmogui augti ir tobulėti. Turime karčių laisvės praradimo patirčių. Buvome netekę laisvės ne vien dėl išorės grėsmių. Visais laikais buvo neištikimų asmenų, dėl savo gerovės pasiruošusių išduoti Tėvynę. Iš Evangelijos žinome – kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose. Galima pasakyti ir atvirkščiai: kas neištikimas mažuose dalykuose, tas neištikimas ir dideliuose. Mūsų laisvė ir nepriklausomybė pirmiausia užtikrinama mažuose dalykuose. Kasdien turime kelti sau uždavinį kurti laisvą visuomenę ir ją saugoti. Įdėmiai stebėkime ir įžvelkime, įvertinkime pavojus, ypač jų ištakas, ir imkimės tinkamų priemonių, kad neleistume laisvei nykti savo širdyse, bendruomenėse ir valstybėje. Tada ilgus metus džiaugsimės ne tik savo krašto nepriklausomybe, bet ir tarpusavio santarve laisvoje visuomenėje, ir toliau galėsime ramiai gyvendami dėkoti Dievui už šią nuostabią laisvės dovaną.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS