Kaip atpažinti vaiką, kuriam reikia pagalbos? Kaip išklausyti ir sureaguoti, kai nepilnametis ar pažeidžiamas asmuo pasidalija skaudžia patirtimi? Kur baigiasi nuoširdus rūpestis ir pradedama peržengti ribas? Būtent į šiuos klausimus atsakymų ieškoma per Vilniaus arkivyskupijoje organizuojamus saugios aplinkos kūrimo mokymus.
Nuo 2024 iki 2026 metų Vilniaus arkivyskupijoje surengti 27 susitikimai, skirti saugios aplinkos nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims kūrimui. Iš jų – 22 dviejų dienų mokymai ir 5 vienos dienos praktiniai seminarai, skirti dalyviams, jau baigusiems pirminius mokymus. Iš viso renginiuose dalyvavo 626 žmonės, iš jų 556 – Vilniaus arkivyskupijos bendruomenių nariai, o 70 – kitų Lietuvos vyskupijų atstovai. Mokymuose dalyvavo katechetai, tikybos mokytojai, pedagogai, dvasininkai, parapijų darbuotojai ir savanoriai, katalikiškų organizacijų bei vyskupijos institucijų darbuotojai, vienuoliai.
Mokymų tikslas – ne tik žinios
„Dar 2024 m. pradėję organizuoti šiuos mokymus pirmiausia siekėme pasiruošti stovyklų sezonui ir sutvarkyti įstatymais nustatytą dokumentaciją. Tačiau greitai supratome, kad vien dokumentų nepakanka – svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl visa tai reikalinga.
Katalikiškoje aplinkoje dažni asmeniniai pokalbiai, išpažintys, dvasinis palydėjimas, todėl itin svarbu suprasti, kokią žalą vaikui ar pažeidžiamam asmeniui gali padaryti ne tik netinkamas elgesys, bet ir netinkama reakcija į žmogaus atsivėrimą. Tuomet pamatėme, kad bendruomenėms labai trūksta žinių ir pasirengimo atpažinti rizikas bei tinkamai reaguoti“, – sako viena iš mokymų koordinatorių Jurgita Čičelienė.
Pagrindiniai dviejų dienų mokymai skirti parapijų, katalikiškų organizacijų ir mokyklų bendruomenėms. Juose dalyviai supažindinami su įvairių smurto formų atpažinimo požymiais, vaiką žalojančio elgesio padariniais, prevencijos principais ir tinkamo reagavimo būdais. Taip pat aptariamos Bažnyčios gairės, reglamentuojančios elgesį su nepilnamečiais ir pažeidžiamais asmenimis, pristatomi Lietuvos teisės aktai bei reikalavimai organizuojant veiklas vaikams.
2025 metais pradėtas naujas mokymų etapas – praktiniai seminarai, skirti jau pirminius dviejų dienų mokymus baigusiems dalyviams. Iki šiol surengti penki tokie seminarai, kuriuose analizuojamos realios situacijos, su kuriomis gali susidurti dirbantieji su vaikais ir jaunimu. Didelis dėmesys skiriamas praktinėms užduotims: kaip tinkamai reaguoti sudėtingose situacijose, bendrauti su vaikais, paaugliais ir jų tėvais, kokius veiksmų algoritmus taikyti.
Saugumas – ne vieno žmogaus atsakomybė
Psichologas Algirdas Petronis pabrėžia, kad saugi aplinka yra tokia, kurioje gerbiamas žmogaus orumas, ribos ir pažeidžiamumas.
„Saugi aplinka yra tokia, kurioje žmogaus orumas, ribos ir pažeidžiamumas yra gerbiami. Tai bendruomenė, kurioje yra aišku, koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne, ir šis bendras susitarimas ir aiškumas saugo visus, nes padaro vienokį ar kitokį išnaudojimą pastebimą, atpažįstamą. Tokia aplinka padeda atpažinti riziką anksčiau ir neleidžia jai tapti norma“, – paaiškina specialistas.
A. Petronio teigimu, saugumas negali būti vien kunigų ar vadovų atsakomybė. Jį kuria visa bendruomenė. Todėl gairės ir mokymai reikalingi visiems – jie padeda geriau suprasti ribas, atsakomybę, galios santykius ir galimas rizikingas situacijas.
Dažniausiai neaiškumų kyla būtent kasdienėse situacijose: kada nuoširdus dėmesys tampa išskirtinumu, kada pagalba ima kurti priklausomybę, kaip išlaikyti sveikas ribas bendraujant su vaikais ir pažeidžiamais asmenimis.
„Mokymai neapsiriboja taisyklėmis ar dokumentų pristatymu. Mokymai padeda suprasti, kodėl gairės svarbios, ir paverčia jas praktiniu bendruomenės įrankiu“, – pabrėžia A. Petronis.
„Pas mus tokių dalykų nebūna“
Vienas didžiausių iššūkių – visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad smurtas vyksta kažkur kitur.
„Daugelis dalyvių ateina su nuostata, kad ši tema yra ne apie mus. Mes nesmurtaujame, aplinkoje to nematome, nepažįstame tokių žmonių. Net švietimo įstaigose dirbančios puikios mokytojos įsitikinusios, kad per savo darbo patirtį nėra susidūrusios su smurtu“, – pasakoja J. Čičelienė.
Tačiau per mokymus nagrinėjant realias situacijas, statistiką ir konkrečius pavyzdžius, požiūris dažnai keičiasi iš esmės. Dalyviai pradeda suprasti, kad smurto požymius atpažinti nėra paprasta, o asmeninė patirtis ir nusistovėjusios nuostatos gali trukdyti tinkamai reaguoti.
Svarbiausia – laiku pamatyti ir išgirsti
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė, mokymų lektorė Vilma Paliaukienė pabrėžia, kad vienas svarbiausių vaiko apsaugos veiksnių yra šalia esančių suaugusiųjų sąmoningumas, todėl šie mokymai itin reikalingi.
„Mokymų reikalingumas ir prasmė neabejotini. Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių apsaugoti vaiką, yra šalia jo esančių suaugusiųjų sąmoningumas, gebėjimas laiku pamatyti, išgirsti, atpažinti nuo smurto nukentėjusį vaiką ir tinkamai reaguoti. Smurto identifikavimas gali būti itin sudėtingas procesas dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, smurto formų įvairovės, subtilių vaiko siunčiamų signalų, kartais pasireiškiančių itin nespecifiniais elgesio ar emocijų požymiais, taip pat dėl paties suaugusiojo turimų nuostatų, įsitikinimų, asmeninės patirties poveikio ar tiesiog žinių trūkumo“, – sako specialistė.
Pasak lektorės, mokymai suteikia ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, stiprina suaugusiųjų budrumą ir pasirengimą veikti vaiko interesų labui. Ypač didelę nuostabą dalyviams sukelia seksualinio smurto prieš vaikus tema. Daugelį nustebina faktas, kad seksualinį smurtą patiria ir labai maži vaikai, net kūdikiai; kad smurtas dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje ir vaikai jį patiria iš artimų, pažįstamų žmonių.
„Mokymai tapo erdve, kurioje buvo galima ne tik teoriškai gilintis į smurto prieš vaikus problematiką, bet ir praktiniu lygmeniu ją pajausti – per realius pavyzdžius, aptariamas situacijas, dalyvių patirtį ir emocines reakcijas. Toks formatas leido geriau suvokti problemos sudėtingumą, jos poveikį vaikui ir specialistui, taip pat sustiprino supratimą apie asmeninę bei profesinę atsakomybę atpažįstant smurto formas ir į jas reaguojant“, – teigia V. Paliaukienė.
Budrumas turi būti nuolat ugdomas
Vienas iš mokymų dalyvių, Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus parapijos klebonas kun. Raimundas Jurolaitis sako, kad mokymai padėjo dar atidžiau pažvelgti į vaikų ir jaunimo siunčiamus signalus.
„Dažnai, kai vaikai pasakoja apie skaudžias patirtis ar patiriamą smurtą, kyla pagunda manyti, kad jie perdeda ar fantazuoja, kad situacija tikrai nėra tokia bloga, kaip jie apibūdina. Tačiau labai svarbu vaikais tikėti, nenumoti ranka į jų žodžius, jų neignoruoti“, – pabrėžia jis.
Pasak kunigo, pastebėjus ar išgirdus galimus smurto požymius, būtina reaguoti išmintingai, atsakingai ir nedelsiant: „Vaikai paprastai pasitiki suaugusiaisiais, todėl juos ypač lengva įskaudinti, o vėliau ir įbauginti. Šie mokymai man dar labiau padėjo suvokti, kaip stipriai vaikams reikia išmintingos globos, tinkamo palydėjimo ir apsaugos“, – sako klebonas.
Pasak klebono, mokymų nauda neapsiribojo vien asmeniniu supratimu – įgytos žinios buvo perduotos ir parapijos bendruomenei. Jos paskatino didesnį atsakingumą, budrumą ir jautrumą galimoms rizikoms:
„Parapijoje stengiamės būti budrūs, laikytis vaikų apsaugos gairių, turėti aiškią pranešimo apie galimus smurto atvejus tvarką ir tinkamai reaguoti į kiekvieną situaciją“, – sako jis. Mokymai padėjo parapijai susikurti veikimo algoritmą, sužinojus apie smurto atvejį.
Žinios, kurios virsta veiksmais
Mokymų poveikį rodo ir konkretūs pokyčiai. Pasak V. Paliaukienės, po mokymų dalyviai kvietė lektorius atvykti į jų atstovaujamas įstaigas, siekdami stiprinti kolegų kompetenciją, o kai kurie kreipėsi dėl vaikų, kuriuos įtarė galimai patyrus seksualinį išnaudojimą. Tai rodo augantį jautrumą, atsakomybės jausmą ir pasirengimą veikti.
Vis dėlto, anot vienos iš mokymų koordinatorių J. Čičelienės, šiandien vienas didžiausių iššūkių – užtikrinti mokymų tęstinumą. Bendruomenės nuolat atsinaujina, į jas ateina nauji žmonės, todėl žinios turi būti perduodamos nuolat, o jau dalyvavusiems svarbu sudaryti galimybes gerinti kompetenciją, nagrinėti praktines situacijas ir ieškoti atsakymų į kasdien kylančius klausimus.
Mokymai organizuojami bendradarbiaujant su VšĮ „Paramos vaikams centras“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriumi (anksčiau – globos namai „Užuovėja“). Juos koordinuoja darbo grupė, kurią sudaro Vilniaus arkivyskupijos kurijos, Carito, Katechetikos ir Šeimos centrų atstovai.
Šių mokymų įgyvendinimą Lietuvoje remia Vokietijos katalikiška organizacija „Renovabis“. Dėl šios finansinės paramos yra galimybė organizuoti mokymus: kviesti įvairių sričių specialistus ir stiprinti saugios aplinkos kultūrą Bažnyčios bendruomenėse.
Siekiama, kad šie mokymai taptų nuolatiniu praktinių žinių ir įgūdžių ugdymo procesu. Reguliarus bendruomenių narių rengimas padeda užtikrinti, kad kiekvienas, naujai įsitraukęs į vaikų ir jaunimo veiklas, gebėtų atpažinti rizikos veiksnius, tinkamai reaguoti ir prisidėti prie saugios aplinkos kūrimo.
Parengė Donata Špokaitė