Mieli broliai ir seserys Kristuje,
šiandien minime Valstybės dieną – karaliaus Mindaugo karūnavimą. Tai ne tik istorinė atmintis. Tai diena, kai esame kviečiami iš naujo apmąstyti, kas yra valstybė ir kokia mūsų atsakomybė už ją. Prieš daugiau kaip septynis šimtmečius Mindaugas pradėjo darbą, kurio niekada negali užbaigti viena karta. Valstybė nėra paminklas, vieną kartą pastatytas ir paliktas stovėti. Ji yra gyvas statinys, kurį kiekviena karta gauna kaip paveldą ir kartu kaip užduotį.
Prieš keletą savaičių Vilniuje vyko Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, kurio tema – „Statome Gailestingumo miestą“. Šiandien, minėdami karalių Mindaugą, galime klausti: ar šios dvi temos nėra glaudžiai susijusios? Juk valstybės stiprybė prasideda ne nuo ekonomikos, kariuomenės ar politinių institucijų. Ji prasideda nuo žmogaus širdies. Ji prasideda nuo to, ar mokame gyventi laikydamiesi tiesos, teisingumo, ištikimybės ir gailestingumo.
Prisimenu vieną istoriją apie statybininką. Po ilgų darbo metų jis rengėsi išeiti į užtarnautą poilsį. Savininkas jo paprašė pastatyti dar vieną namą. Statybininkas sutiko, tačiau jau nebedirbo taip kruopščiai kaip anksčiau. Nenaudojo pakankamai medžiagų, skubėjo, nebesistengė atlikti darbų taip kokybiškai, kaip buvo įpratęs. Baigęs statyti namą, atėjo atsisveikinti. Tuomet savininkas jam įteikė raktus ir pasakė: „Šis namas yra mano dovana tau už visus tavo darbo metus.“ Tik tada statybininkas suprato, kad visą laiką statė namą, kuriame pats gyvens.
Ši istorija yra apie kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną dieną mes statome Lietuvą. Statome ją savo šeimose, darbovietėse, savo parapijose ir bendruomenėse. Ir vieną dieną mūsų vaikai bei vaikaičiai gyvens tame, ką mes šiandien statome. Todėl svarbiausias klausimas nėra vien tai, kokia bus Lietuvos ekonomika ar infrastruktūra. Svarbiausias klausimas: kokia bus jos siela?
Pirmasis skaitinys iš pranašo Ozėjo knygos atskleidžia Dievo svajonę apie savo tautą. Viešpats kalba ne apie valdžią ar jėgą. Jis kalba meilės kalba. „Sutuoksiu tave su savim dėl teisės ir teisingumo, dėl malonės ir gailestingumo. Sutuoksiu tave su savim dėl ištikimybės“ (plg. Oz 21–22). Tai nuostabi programa ne tik Izraeliui, bet ir kiekvienai tautai. Teisė ir teisingumas yra būtini valstybės gyvenimui. Tačiau Dievas prie jų prideda dar du žodžius: gailestingumą ir ištikimybę. Be jų net ir teisingiausia sistema tampa šalta, o stipriausia valstybė pradeda irti iš vidaus.
Popiežius Leonas XIV enciklikoje Magnifica Humanitas rašo, kad žmonija šiandien stovi lemtingo pasirinkimo akivaizdoje: „statyti naują Babelio bokštą arba kurti miestą, kuriame Dievas ir žmogus gyvena drauge“ (MH 1). Popiežius primena, kad kiekviena karta yra pašaukta kurti pasaulį, kuriame „būtų saugomas kiekvieno žmogaus orumas, skatinamas teisingumas ir įmanoma brolybė“ (ten pat). Šie žodžiai skamba labai aktualiai ir mūsų visuomenei. Dažnai esame gundomi manyti, kad valstybės ateitį nulems vien ekonominiai sprendimai ar politinės reformos. Tačiau Bažnyčia primena, kad tautų ateitis pirmiausia priklauso nuo moralinių ir dvasinių pasirinkimų.
Kalbėdamas apie mūsų laikų iššūkius, Šventasis Tėvas perspėja apie „Babelio sindromą“ – tai yra kurti pasaulį remiantis puikybe, vienodumu ir galia. Vietoj šio sindromo popiežius kviečia rinktis kelią, kuriame mokomės „įvairovę paversti turtu“, o „klausymąsi ir dialogą padaryti teisingumo ir brolybės puoselėjimo pamatu“ (plg. MH 10). Šiandien visame pasaulyje matome stiprėjančius konfliktus, didėjantį susiskaldymą, nepasitikėjimą. Kartais atrodo, kad ir mums visuomenėje vis sunkiau išgirsti vieniems kitus. Tačiau krikščionis negali skatinti susiskaldymo. Jis pašauktas būti tiltų statytoju.
Būtent todėl Gailestingumo miestas yra daug daugiau negu gražus religinis simbolis. Gailestingumo miestas prasideda ten, kur žmogus atsisako keršto. Kur šeimos nariai vieni kitiems atleidžia. Kur bendruomenė nepalieka silpnesniojo vieno. Kur žmogaus orumas ginamas nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Kur tiesa ir meilė nėra supriešinamos. Kur teisingumas nevirsta kerštu, o laisvė – savivale.
Popiežius primena, kad žmogaus orumas nepriklauso nuo jo galios, naudos ar padėties. Tikrasis progresas vertinamas pagal pagarbą „kiekvieno žmogaus orumui ir visų tautų gėriui“ (MH 12). Todėl nė viena visuomenė negali būti laikoma stipria, jeigu jos pažanga kuriama išnaudojant silpniausiuosius. Priešingai, visuomenė bus stipri tiek, kiek gerbs silpniausius savo narius. Valstybės didybė matuojama ne tuo, kaip ji elgiasi su stipriaisiais, bet tuo, kaip ji elgiasi su pažeidžiamaisiais: ligoniais, senoliais, vargstančiaisiais, negimusiais vaikais, tais, kurių balsas dažnai lieka neišgirstas.
Šioje šviesoje ypač prasmingai skamba šiandienos Evangelija. Moteris, dvylika metų kentėjusi nuo kraujoplūdžio, buvo visuomenės paraštėse. Ji buvo pamiršta, atstumta, bejėgė. Sinagogos vyresniojo dukra jau buvo laikoma mirusia. Žmogiškai žiūrint, abu atvejai beviltiški. Tačiau Jėzus mato tai, ko nemato kiti. Jis mato žmogų. Mato jo vertę. Mato jo orumą. Ir būtent todėl įvyksta stebuklas.
Tai yra gailestingumo logika. Ji prasideda ten, kur žmogus vertinamas ne pagal naudą, galią ar sėkmę. Gailestingumas prasideda ten, kur į žmogų žvelgiama Dievo akimis.
Popiežius Leonas XIV primena, kad „niekas negali vienas panešti pasaulio iššūkių naštos“, tačiau kartu „nė vienas nėra toks silpnas, kad negalėtų prisidėti prie bendro darbo“. Todėl Šventasis Tėvas kviečia prisiimti atsakomybę už bendrąjį gėrį ir kurti visuomenę, paremtą solidarumu bei bendradarbiavimu (plg. MH 13). Ši mintis aktuali ir mūsų valstybės gyvenimui. Tikroji laisvė nėra teisė gyventi tik sau. Tikroji laisvė yra gebėjimas prisiimti atsakomybę už kitą žmogų. Tikroji demokratija nėra vien procedūros ar rinkimai. Valstybei reikia piliečių, kurie jaustųsi atsakingi vieni už kitus.
Todėl šiandien, minėdami karalių Mindaugą, turėtume savęs klausti: kokią Lietuvą statome? Ar statome tik ekonomiškai stiprią valstybę, ar kuriame ir meilės civilizaciją? Ar mokome vaikus ne tik siekti sėkmės, bet ir tarnauti? Ar ugdome gebėjimą atleisti, aukotis ir rūpintis kitu? Ar mūsų bendruomenės tampa vietomis, kur žmogus gali patirti Dievo gailestingumą?
Mindaugas pradėjo valstybės statybą. Šiandien Kristus kviečia mus tęsti šį darbą gilesniu lygmeniu – kviečia statyti Gailestingumo miestą. Statyti visuomenę, kurioje teisė ir teisingumas eina kartu su gailestingumu ir ištikimybe. Statyti meilės civilizaciją, apie kurią kalbėjo šventasis Jonas Paulius II ir kurią šiandien iš naujo primena Bažnyčia.
Sugrįžkime prie statybininko istorijos. Vieną dieną kiekvienas iš mūsų stovėsime Viešpaties akivaizdoje. Tą dieną suprasime, kad visą gyvenimą statėme namą, kuriame patys gyvensime. Statėme savo šeimą. Statėme savo bendruomenę. Statėme savo Bažnyčią. Statėme savo valstybę.
Čia ypač prasmingai nuskamba popiežiaus Leono XIV kvietimas enciklikoje Magnifica Humanitas: „Nebijokime išsitepti rankų mūsų laikų statybvietėje.“ Ir popiežius tęsia: „Nestatykime dar vieno Babelio bokšto, o suvienykime jėgas kurdami bendrąjį gėrį“ (MH 16).
Tegul ši Valstybės diena tampa ne tik padėka už praeities dovanas, bet ir nauju apsisprendimu ateičiai. Prašykime, kad Viešpats padėtų mums būti ne griovėjais, bet statytojais. Ne susiskaldymo skatintojais, bet vienybės kūrėjais; ne abejingumo kultūros palaikytojais, bet gailestingumo liudytojais.
Tuomet Lietuva bus ne tik stipri valstybė. Ji taps tuo, ką buvome kviečiami statyti Gailestingumo kongrese, – tikru Gailestingumo miestu, meilės civilizacijos ženklu mūsų laikų pasaulyje.
Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas sakytas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, 2026 m. liepos 6 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.)