Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien švenčiame Aušros Vartų Gailestingumo Motinos iškilmę. Prie šio paveikslo jau daugelį metų žmonės ateina su savo skausmu ir viltimi, su prašymais už artimuosius, su padėka už išklausytas maldas. O šiandien turime ypatingą progą dėkoti: minime Lietuvos Carito šimtmetį. Dėkojame už žmones, kurie per visą šį laiką įvairiomis aplinkybėmis rūpinosi stokojančiaisiais ir liudijo Evangeliją konkrečiais darbais.
Šimtmečio proga įvykusios konferencijos klausimas yra paprastas, bet reiklus: „Ar pajėgiame dalintis?“ Šiandienos Dievo žodis padeda suvokti, kodėl dalijimasis nėra tik geras papildomas krikščionio darbas. Jis kyla iš pačios mūsų tapatybės.
Pranašas Izaijas skelbia: „Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą“ (plg. Iz 9, 1). Šie žodžiai buvo pasakyti tautai, patyrusiai priespaudą ir baimę. Jai skelbiamas Dievo pažadas: bus sulaužytas slegiantis jungas, ateis Taikos Kunigaikštis. Mes šio pažado išsipildymą atpažįstame Jėzuje Kristuje. Dievas ne tik iš tolo stebi žmogaus kančią. Jis ateina į mūsų pasaulį, į mūsų istoriją, kad mus išgelbėtų.
Ir šiandien aplink mus netrūksta tamsos. Vieniems ta tamsa yra karas, kitiems – skurdas ar liga, dar kitiems – vienatvė. Kartais giliausia tamsa apgaubia tada, kai žmogus pasijunta niekam nereikalingas. Tačiau Kristus yra šviesa ir Jo šviesos jokia tamsa nepajėgi nugalėti. Kristus kviečia ir mus nešti šią šviesą ten, kur jos labiausiai reikia.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius kalba apie tai, kodėl ši misija yra mūsų pačių reikalas. „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“, kad mes įgytume įsūnystę (Gal 4, 4). Per Kristų esame priimti į Dievo šeimą. Galime kreiptis į Dievą: „Aba, Tėve!“ Mūsų vertė nepriklauso nuo pasiekimų, sveikatos ar turto. Ji kyla iš to, kad Dievas mus myli ir vadina savo vaikais.
Todėl kiekvienas sutiktas žmogus yra daugiau negu jo patiriami sunkumai. Stokojantysis nėra vien paramos gavėjas. Vienišas žmogus nėra vien rūpesčio objektas. Tai mūsų brolis ar sesuo, turintis orumą, savo istoriją ir dovanų, kuriomis gali dalytis. Jei tikime, kad turime vieną Tėvą, negalime kitų laikyti svetimais.
Šios dienos Evangelijoje stovime po Jėzaus kryžiumi. Ten yra Marija ir mylimasis mokinys. Jėzus sako Motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ O mokiniui: „Štai tavo motina!“ (plg. Jn 19, 26–27). Šiuose žodžiuose Bažnyčia mato daugiau nei tik Jėzaus rūpinimąsi artimu žmogumi. Kristus patiki mums savo Motiną ir suvienija mus į naują tikėjimo šeimą. Esame Dievo vaikai, o Marija – mūsų Motina.
Atkreipkime dėmesį, kur Marija stovi. Ne ten, kur viskas lengva ir saugu, bet po kryžiumi. Ji nepasitraukia nuo kenčiančio Sūnaus. Todėl, ateidami prie Gailestingumo Motinos, mokomės ne tik prašyti paguodos savo kančiose. Mokomės ir patys pasilikti šalia kenčiančio žmogaus.
Tokia yra Carito tarnystės šerdis. Per šimtą metų keitėsi Lietuvos gyvenimas, keitėsi galimybės, būta įvairių išbandymų. Tačiau Kristaus kvietimas pasilenkti prie stokojančiojo liko tas pats. Dėkojame visiems, kurie šį kvietimą priėmė: darbuotojams, savanoriams, aukotojams, bendruomenėms ir tiems, kurių geri darbai dažnai lieka nematomi.
Mūsų krašto istorijoje buvo laikotarpių, kai viešai liudyti tikėjimą ir teikti kitam organizuotą pagalbą buvo sunku. Tačiau artimo meilė neapsiriboja palankiomis aplinkybėmis. Ji ieško kelio ir tada, kai galimybės mažos. Todėl šiandien dėkojame ir už tylų, pasiaukojantį žmonių gerumą, kurio neįmanoma apskaičiuoti ir pateikti jokioje ataskaitoje.
Caritas nėra vien organizacija, kuri padeda žmonėms spręsti sunkumus. Tai Bažnyčios meilės tarnystė. O tikra meilė prasideda tada, kai matome žmogų, ne tik jo poreikį. Kartais pagalba yra ne veikti už kitą, bet eiti kartu, išklausyti, sustiprinti jo pasitikėjimą ir padėti žmogui pačiam atsistoti ant kojų. Tokia laikysena gerbia žmogaus orumą ir kuria bendruomenę.
Šiandienos psalmėje girdėjome, kad Viešpats „kelia nuo žemės beturtį, iš purvo elgetą traukia“ (plg. 1 Sam 2, 7). Tai atskleidžia Dievo veikimo būdą. Jis nepraeina pro žmogų, kurį kiti linkę pamiršti. Dievas žvelgia į jį su meile ir grąžina jam viltį bei orumą. Šitaip turi veikti ir Bažnyčia. Ji negali vertinti žmonių pagal tai, kiek jie pajėgia uždirbti, kiek yra naudingi ar kiek gali duoti mainais. Kiekvienas yra vertas mūsų dėmesio, nes kiekvienas yra mylimas Dievo.
Todėl Carito šimtmetis nėra vien praeities darbų sukaktis. Jis kiekvienam kelia klausimą: kaip šiandien tęsiame Kristaus misiją? Artimo meilės tarnystė nėra pavesta vien Carito darbuotojams. Ji priklauso visos Bažnyčios gyvenimui. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti Kristaus meilės liudytoju.
Apaštalas Paulius mus vadina šviesos vaikais. Šviesos šaltinis yra Kristus, bet Jo šviesa gali pasiekti kitus per mūsų rankas, mūsų laiką ir mūsų dėmesį. Kiekvienas gailestingumo darbas – tai dar vienas šviesos spindulys, paskleistas į pasaulį. Aplankytas vienišas žmogus pajunta, kad nėra pamirštas. Išklausytas kenčiantis žmogus atranda drąsos žengti toliau. Paramą gavusiai šeimai atsiveria nauja viltis.
Nereikia laukti didelių progų. Galbūt šiandien Dievas kviečia mus pastebėti tą, pro kurį iki šiol praeidavome. Galbūt skirti laiko žmogui, kuriam trūksta ne daiktų, o artumo. Galbūt įsitraukti į bendrą tarnystę, užuot laukus, kol tai padarys kas nors kitas.
Prie Aušros Vartų šiandien prašykime Gailestingumo Motinos užtarimo, kad išmoktume matyti žmones Kristaus akimis. Dėkokime už Carito šimtmetį ir prašykime drąsos tęsti šią misiją. Tegul mūsų gailestingumo darbai tampa Kristaus šviesos spinduliais, pasiekiančiais tuos, kurie šiandien gyvena tamsoje.
Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Aušros vartų atlaiduose
2026 11 16 – Caritas 100 m.