Arkivyskupo sveikinimo žodis Lietuvos Carito 100-mečio proga

Vilniaus arkivyskupijos nuotr.

Gerbiami Seimo ir valstybės institucijų atstovai, mieli Carito darbuotojai, savanoriai, rėmėjai ir visi šios konferencijos dalyviai,

šiandien susirinkome paminėti ypatingos sukakties – Lietuvos Carito šimtmečio. Tai proga dėkoti Dievui ir visiems žmonėms, kurie per šį šimtmetį artimo meilę pavertė konkrečiais darbais. Dėkoju ir Lietuvos Respublikos Seimui už galimybę šią sukaktį minėti čia, Konstitucijos salėje.

Ši vieta prasminga. Čia svarstomi įstatymai ir priimami sprendimai, nuo kurių priklauso mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimas. O šiandien čia susirinkome kalbėti apie artimo meilę, žmogaus orumą ir atsakomybę už silpniausius visuomenės narius. Iš tiesų visos minėtos temos yra glaudžiai susijusios.

Lietuvos Carito istorija prasidėjo 1926 metais, kai jaunoje Lietuvos valstybėje buvo įkurta katalikiškas labdaros organizacijas vienijanti Carito federacija. Tuo laikotarpiu buvo kuriami ir teisiniai Bažnyčios bei valstybės santykių pagrindai. 1927 metais Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą, apibrėžusį Bažnyčios padėtį valstybėje.

Šiomis istorinėmis aplinkybėmis verta prisiminti palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Jis buvo vienas svarbiausių Bažnyčios socialinio mokymo skleidėjų Lietuvoje, prisidėjo prie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir rengė 1927 metų konkordato projektą. Palaimintojo socialinė mintis ir artimo meilės darbai padėjo formuoti Bažnyčios tarnystės visuomenei tradiciją, kurią šiandien tęsia Caritas. 1988 metais atkuriant Lietuvos Caritą palaimintasis Jurgis Matulaitis neatsitiktinai buvo pasirinktas jo dangiškuoju globėju.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Bažnyčios ir valstybės santykiai įgijo naują teisinį pagrindą. 2000 metais buvo pasirašytos trys Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartys, apibrėžusios teisinius santykius, bendradarbiavimą švietimo ir kultūros srityje bei kariuomenės sielovadą.

Pirmojoje sutartyje įtvirtintas svarbus principas: Bažnyčia ir valstybė yra nepriklausomos ir autonomiškos kiekviena savo srityje, tačiau bendradarbiauja siekdamos žmogaus ir visuomenės dvasinės bei materialinės gerovės.

Šis principas aktualus ir šiandien. Bažnyčia ir valstybė turi skirtingas misijas bei atsakomybes, tačiau abi tarnauja tam pačiam žmogui ir bendrajam gėriui. Valstybė rūpinasi teisinga visuomenės santvarka, žmogaus teisėmis ir socialiniu saugumu. Bažnyčia, skelbdama Evangeliją, ugdo sąžinę, stiprina bendruomenes ir liudija Dievo meilę konkrečiais darbais. Būtent čia išryškėja ypatinga Carito vieta.

Caritas nėra vien socialinės pagalbos organizacija. Artimo meilės tarnystė yra viena esminių Bažnyčios misijos dalių, neatskiriama nuo Dievo žodžio skelbimo ir sakramentų šventimo. Bažnyčios skelbiama Dievo meilė per Caritą tampa regima visuomenės gyvenime.

Šiandienos konferencijos tema kelia klausimą: „Ar pajėgiame dalintis?“ Šis klausimas užduodamas ne tik Carito darbuotojams ar savanoriams, bet ir mums visiems.

Dalijimasis yra kai kas daugiau nei tik materialinė parama. Jis prasideda nuo gebėjimo pastebėti žmogų, išgirsti jo istoriją ir pripažinti jo orumą. Žmogus, kuriam reikia pagalbos, nėra vien socialinė problema ar paramos gavėjas. Jis yra asmuo, turintis savo vertę, gebėjimus ir galimybę prisidėti prie bendruomenės gyvenimo.

Todėl svarbu ne tik tai, ką darome dėl žmogaus, bet ir tai, ką galime daryti kartu su juo. Tikra pagalba siekia ne vien palengvinti sunkumus, bet ir sustiprinti žmogaus gebėjimą savarankiškai gyventi, siekia atkurti žmogaus pasitikėjimą ir viltį.

Čia atsiveria plati Bažnyčios, valstybės institucijų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo erdvė. Valstybės socialinės apsaugos sistemos yra būtinos, tačiau jos ne visada gali atliepti konkrečią kiekvieno žmogaus situaciją. Carito stiprybė – asmeninis santykis, bendruomenės artumas ir gebėjimas pasiekti tuos, kurie kartais lieka nepastebėti.

Šios tarnystės viena kitą papildo. Gailestingumas su teisingumu nekonkuruoja. Abu reikalingi visuomenei, kurioje gerbiamas žmogaus orumas.

Šimtmetis kviečia ne tik prisiminti praeitį, bet ir pažvelgti į ateitį. Lietuvos Caritas išgyveno skirtingus istorijos laikotarpius, tačiau artimo meilės poreikis nesumažėjo. Keičiasi visuomenės iššūkiai, pagalbos formos ir galimybės, bet Evangelijos kvietimas lieka tas pats.

Todėl šiandien svarbu klausti ne vien, kiek pagalbos suteikėme, bet ir kiek žmonių sugebame įtraukti į artimo meilės tarnystę. Caritas negali būti tik atskiros organizacijos atsakomybė. Jis turi žadinti visos Bažnyčios, kiekvienos parapijos ir kiekvieno tikinčiojo jautrumą artimui.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie kūrė ir atkūrė Lietuvos Caritą: dabartiniams darbuotojams, savanoriams, aukotojams ir bendradarbiaujantiems valstybės bei savivaldos institucijų atstovams. Jūsų tarnystė liudija, kad artimo meilė gali keisti žmogaus gyvenimą ir visą visuomenę.

Tegul šis šimtmetis tampa ne tik padėka už praeitį, bet ir nauju įsipareigojimu ateičiai. Kad Bažnyčia ir valstybė, kiekviena vykdydama savo misiją, gebėtų dar geriau bendradarbiauti dėl žmogaus. Kad mūsų visuomenėje nė vienas neliktų nepastebėtas, o gailestingumas vis labiau taptų mūsų bendro gyvenimo dalimi.

Dėkoju už tarnystę ir linkiu prasmingų šios dienos diskusijų.

Arkivyskupo Gintaro Grušo sveikinimo žodis Lietuvos Carito 100-mečio proga

2026 m. lapkričio 16 d., Lietuvos Respublikos Seimas