Brangūs Broliai ir Seserys,
Šią šventą naktį susirinkome švęsti Kristaus pergalės prieš mirtį, kuri tikėjimo dėka tampa kiekvieno mūsų pergale. Savuoju Prisikėlimu Kristus sudrebino ir perkeitė pasaulį, kuris klaidžiojo nerimo, baimės, nusivylimo brūzgynuose. Pasaulį, kuriame Dievo žinia buvo tapusi tik gražia tradicija, nebepasiekiančia žmogaus gyvenimo šerdies.
Šios nakties Evangelija mums sako, kad moterys atskubėjusios prie kapo norėjo patepti Jėzaus kūną. To reikalavo tradicija, ir jos elgėsi taip, kaip kad elgėsi tėvai bei protėviai pagerbdami mirusiųjų kūnus, nes tikėjo jų prisikėlimu.
Tačiau moterims nutiko tai, kas visiškai išmušė jas iš vėžių, kas buvo nenumatyta ir netikėta: jos pamatė, kad kapo akmuo nuristas į šalį. O jis buvo labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, vietoje Jėzaus kūno pamatė angelą, kuris pasakė: Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra (plg. Mk 16, 3–7).
Šis įvykis perkeitė ne tik Šventajame Rašte minimų moterų gyvenimą, bet ir viso pasaulio egzistenciją. Vis dėlto, tą įvykį reikėjo priimti, reikėjo jam atsiverti. Atkreipkime dėmesį į svarbias detales. Visų pirma, moterų jautrumą ir užuojautą – jos ėjo atlikti gailestingumo darbą, patepti mirusiojo kūną. Antra, moterų drąsą – jos įžengė į Kristaus kapą. Jos išdrįso nusileisti į mirties vietą, kur susitiko su gyvuoju Dievu.
Šiąnakt viso pasaulio bažnyčių varpai skelbia Kristaus Prisikėlimo žinią, kuri turi nepaprastos galios, kuri pajėgi pakeisti kiekvieno tikinčiojo gyvenimą. Idant mūsų gyvenimas būtų kitoks, neužtenka pabūti šalia Prisikėlusiojo, neužtenka pašventinti velykinį stalą ir palinkėti visiems gražių švenčių. Neužtenka minėti istorinį Jėzų, kuris prieš 20 šimtmečių kentėjo, mirė ir prisikėlė. Į Prisikėlimą turime įžengti per Kristaus kapą, kad Dievo Dvasios galia, kuri sukrėtė pirmųjų Velykų liudytojus, taptų veiksni ir mūsų gyvenime.
Šventasis apaštalas Paulius sako: kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai (Ef 1, 19). Šiais žodžiais apaštalas tikina, kad Kristaus Prisikėlimo galia per tikėjimą gali sunaikinti mūsų praeities nuodėmes, mūsų problemas bei vargus, gali perkeisti mūsų gyvenimą.
Nusileisti į Kristaus kapą – tai įtikėti Dievo gailestingumu. Kol mes nepatikėsime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė DĖL MANĘS, tol švęsime vien gražią pavasario šventę, kuri pasibaigs sulig iškilminga liturgija ir margučių ridenimu. Šventos Velykos mums išauš tik tuomet, kai mes savuoju tikėjimu atsigręšime į Nukryžiuotąjį Jėzų, kai įtikėsime, kad Jo meilė nemiršta, kad ji yra skirta ir man. Net jeigu esu ir labai nusidėjęs, net jeigu labai nesiseka, Dievo meilės ir gailestingumo turtai man yra prieinami. Jie mane veda iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į laisvę, tačiau turiu žengti per Išganytojo kapo angą, o ne vaikščioti ratais aplink.
Šv. Paulius mums sako: ir jus, mirusius nuodėmėmis […] jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus (Kol 2, 13–14). Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis ištarė Atlikta (Jn 19, 30). Šis žodis graikiškai reiškia pilnai apmokėta, panaikinta. Ant kryžiaus Jėzus pasiėmė kiekvieno mūsų nuodėmes, sunkumus, nepasisekimus ir juos perkeitė į savo gailestingumą.
Kodėl taip mažai žmonių jaučiasi laisvi ir laimingi? Kodėl taip daug rūškanų, rūpesčio iškreiptų veidų? Todėl, kad stinga evangelinio tikėjimo. Mūsų tikėjimas dažnai tebėra Senojo Testamento tikėjimas: vis dar laukiame ir dairomės, iš kur ateis mesijas ir suteiks mums žemišką gerovę bei klestėjimą. Jėzus buvo nukryžiuotas už mus, todėl mes turime liautis kryžiavę save bei vieni kitus ir gyvu tikėjimu priimti mums pelnytą Išganytojo dovaną – Amžinąjį gyvenimą. Gyvenimą, kuris ištryško iš pervertos Jėzus širdies. Gyvenimą, kurio laimė patiriama ir auga mylint bei dovanojant save kitiems.
Tikroji pergalė ateina tuomet, kai mes nustoję rūpintis savimi ir savo problemomis, džiaugiamės Dievo dovanota pergale prieš nuodėmę bei mirtį; kai atsigręžiame į kitus, pasitikime vieni kitais ir darome gera. Dievo pergalė kilo iš meilės ir pasirodo kaip meilė. Meilė yra konkreti ir visuomet įsikūnija darbuose. Daryti gera kitiems reikia daug jėgos. Dažnai mums jos pristinga, nes užmirštame, kad tikroji gėrio galia yra Prisikėlusiojo Kristaus galia. Leiskime Kristui gyventi ir veikti mūsų gyvenime! Nepalikime Jo gražiai papuoštame kape, bet priimkime į savo šeimas, bendruomenes, į savo kasdienybę ir darbus. Jis iš esmės pakeis ne tik mus, bet ir mūsų tarpusavio ryšius bei santykius, pačią mūsų kasdienybę.
Išmeskite senąjį raugą, – kviečia mus apaštalas Paulius. Į Velykų šviesą galime įžengti tik su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona (1 Kor 5, 8). Gavėnios kelionė baigėsi Kristaus kape, į kurį pirmosios nusileido Šventojo Rašto moterys. Išdrįskime ir mes, sekdami šiomis drąsiomis moterimis, savuoju tikėjimu priimti Kristaus atperkamąją galią ir leisti, kad ji perkeistų mūsų gyvenimus. Esu išgelbėtas, nes Kristus jau paaukotas už mane. Būtų nesusipratimas ir toliau gyventi netikėjime bei nuodėmėje, tai yra, būti drauge ir gyvais, ir mirusiais, ir laisvaisiais, ir vergais. Visi turime pereiti iš mirties į gyvenimą. Kristaus Auka ir Prisikėlimas yra kertiniai kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Jie iš esmės mus perkeičia tuomet, kai įtikime, kai Išganytojo Prisikėlimas tampa mūsų tikrove, mūsų vilties ir stiprybės šaltiniu.
Lai bus šios Velykos jūsų asmeninis susitikimas su prisikėlusiuoju Kristumi. Susitikimas, kuris nesibaigs pamaldomis ir šventiniais pietumis, bet taps Jūsų kasdieninio gyvenimo tikrove. Šio dieviškosios meilės stebuklo, kuris skirtas kiekvienam iš mūsų, ir noriu palinkėti Jums visiems, švenčiantiems Velykų šventę. Savo tikėjimu ir pasitikėjimu tapkime Velykų įvykio dalimi.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas