Mieli Broliai ir Seserys,
Džiaugiuosi drauge su Šv. Kazimiero kolegijos vadovybe, jos buvusiais bei esamais aliumnais ir svečiais galėdamas melstis Didžiojoje Marijos šventovėje. Švenčiame Lietuvių šv. Kazimiero kolegijos Romoje 60-ties metų jubiliejų. Tai graži proga padėkoti Dievui už visas malones, kurias Jis taip gausiai liejo mums per visą šį laikotarpį. Gražu, kad savo padėką sudedame į Motinos Marijos rankas. Vakar meldėmės prie Gailestingumo Motinos Šv. Petro bazilikos kriptoje, lietuvių koplyčioje, o šiandien – čia, Didžiojoje Jos garbei pastatytoje šventovėje.
Marija – Bažnyčios Motina, Ji kiekvieno iš mūsų Motina. Marija lydėjo pirmuosius lietuvius pabėgėlius, kurie buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos ir jautėsi vieniši bei pasimetę karo audrose. Jos globojami bei vedini vyskupai Skvireckas, Brizgys ir Podolskis nuveikė milžiniškus darbus, nes jų tarnystė buvo skirta, kaip šiandien mus moko apaštalas Paulius, Kristaus kūno ugdymui (Ef 4, 12).
Nuostabu patirti Dievo Apvaizdą, kurios veikiami pirmosios Kolegijos kartos lietuviai nesusimaišė su kitomis tautomis, nenuleido rankų, bet gyveno, meldėsi, dirbo Bažnyčiai ir Lietuvai. Jie rašė knygas, ruošė ir ugdė lietuvius kunigus, siuntė juos į misijas. Būdami glaudžiai susiję su visuotine Bažnyčia, jie drauge išlaikė savo lietuvišką tapatumą bei tikrą dvasinę vienybę su kenčiančia Bažnyčia Tėvynėje.
Man, jaunam seminaristui, atvykusiam iš Paryžiaus studijuoti Romoje, buvo tikra laimė sutikti šiuos iškilius Lietuvos dvasininkus. Jų tikėjimas, meilė Dievui ir Dievo Motinai, darbštumas bei pasiaukojimas Bažnyčios tarnystei, padarė didelę įtaką ruošiantis kunigo tarnystei bei vėlesniame mano darbe prie Šventojo Sosto, kitų kraštų nunciatūrose ir pagaliau Tėvynėje.
Lietuvių kolegija, išlaikydama lietuviškas tradicijas ir kultūrą, drauge visuomet liko atvira Visuotinės Bažnyčios rūpesčiams ir džiaugsmams. Net mano diplomatinės tarnystės pasirinkimą lėmė vyresnės kartos kunigų paraginimas grąžinti skolą Visuotinei Bažnyčiai, kuri parodė tiek daug meilės ir rūpesčio mūsų tautos likimu ir Bažnyčia Lietuvoje.
Visa tai jau tapo istorija, ir daugelis ano meto garbingų mūsų brolių vyskupų bei kunigų jau džiaugiasi dangaus Tėvo namuose. Tačiau Kolegija ir šiandien yra maža Lietuvos salelė Amžinajame mieste. Jau beveik 20 metų ji ruošia kunigus Lietuvai.
Bažnyčios Mistinis Kūnas, pasak Pauliaus, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje (Ef 4, 16). Turime sunkų, bet be galo kilnų uždavinį – suvienyti mūsų Bažnyčią Lietuvoje, kuri ilgus metus buvo ardoma ir skaldoma. Todėl kiekvienas, kuris atvyksta čia, į Romą, studijuoti Bažnyčios širdyje, yra įpareigotas ne tik įgyti teologijos ar kitų mokslų žinių, bet svarbiausia išmokti sentire con Ecclesia.
Didelė privilegija prisiliesti prie Bažnyčios ištakų, dažnai girdėti Šventąjį Tėvą ir būti greta jo, pajusti Visuotinės Bažnyčios pulsą ir šių dienų iššūkius, turėti galimybę studijuoti geriausiuose universitetuose. Visa tai – idant jūs visi taptumėte dvasiniais žmonėmis, tinkamais tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui (Ef 4, 12). Todėl, kaip girdėjome šiandien sakant apaštalą Paulių: Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio vėjelio (Ef 4, 14). Mūsų misija – tarnauti Bažnyčiai, mylėti ją ir atiduoti save, kad Bažnyčia Lietuvoje augtų, taptų sveika ir stipri.
Gyvename ypač sudėtingais laikais, kai tikėjimo žinia yra smarkiai išsitrynusi ir sumišusi su įvairiais prietarais bei klaidingai įvaizdžiais. Kaip Motina Marija, skaitykime, girdėkime Dievo Žodžius ir nešiokime juos savo širdyje, idant įsišakniję Kristaus meilėje, visų pirma patys būtume dvasiniais žmonėmis ir kitiems padėtume pažinti Evangeliją, kuri keičia žmonių gyvenimus atnešdama viltį ir džiaugsmą. Būtina įsipareigoti, kad patys elgdamiesi pagal tiesą, mes augtume meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva – Kristuje (Ef 4, 15).
Pasaulis nebetiki žodžiais. Evangelija gali būti perduodama tik gyvenimu. Štai kodėl mums reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad Ji apgaubtų mus kaip Motiną Mariją įsikūnijimo metu ir mums vadovautų. Tam reikia drąsos, tikėjimo ir laisvės. Tam reikia palikti žmogiškos karjeros ir garbės troškimą, kad dosniai atiduotume savo gyvenimą Dievo darbui. Tik tiesoje išlaisvinti žmonės yra pajėgūs gyventi ir liudyti Evangeliją.
Šios dienos evangelijoje Kristus mums kalba labai stipriai: Jei neatsiversite, visi pražūsite (Lk 13, 5). Gal pasakysite, kad tai nelabai šventiški žodžiai. Tačiau aš manau, kad tai – pamatinė tiesa. Būdami Bažnyčios širdyje melskime Dievo Motinos pagalbos visų pirma sau patiems. Idant atsiverstume ir mūsų mintys būtų persunktos Kristaus noru padėti visiems Dievo vaikams. Idant atsiverstume ir mūsų širdis taptų gailestinga bei mylinti Dievo atpirktus, bet paklydusius ir pasimetusius žmones. Idant atsiverstume ir taptume tikrais, uoliais Dievo apaštalais, Kristaus mokiniais, kuriuos Jis pašaukė, paruošė ir pasiuntė į savo Bažnyčią Lietuvoje. Žmonės laukia šventų kunigų, laukia dvasios tėvų, kurie padėtų jiems susitikti su Kristumi. Tai nelengvas uždavinys, todėl visi drauge maldaukime Dievo Motiną, kad ji lydėtų mus šiame kelyje ir padėtų atlikti mums patikėtą Dievo misiją.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas