Brangūs broliai ir seserys,
šios dienos Dievo Žodis mums atskleidžia vieną labai svarbią mintį: pašaukimas yra nuostabi Dievo dovana. Dar prieš sutverdamas motinos kūne tave aš išsirinkęs, – sako Viešpats. Dovanodamas gyvenimą, Dievas dovanoja ir užduotį, kurią kiekvienas žmogus, vykdydamas Kūrėjo valią, privalo atlikti šioje žemėje. Deja, ne kiekvienas priimdamas gyvenimą priima ir Dievo pašaukimo dovaną. Dažnas bando kurti gyvenimą ant savo asmeninių norų ir pasirinkimo pamatų, kurie netrukus pasirodo esą netvirti ir trumpalaikiai. Dievas teikia savo malonę visiems žmonėms, tačiau ne kiekvienas žmogus ją priima ir ja gyvena.
Vis dėlto, ačiū Dievui, yra nemažai žmonių, kurie išdrįsta pašaukimą ne tik priimti, bet ir Juo gyventi. Šiandien mes prisimename vieną tokių Asmenybių – palaimintąjį Vilniaus Ganytoją, arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Jo gyvenimas liudija, kad Dievas neatšaukia savo pažadų ir yra ištikimas žmonėms, kurie tuos pažadus priima bei įgyvendina.
Arkivyskupo Matulaičio gyvenimas mums byloja apie jo atsidavimą Dievui, ištikimybę Bažnyčiai ir meilę kiekvienam žmogui.
Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės, – rašė jis savo dienoraštyje. – Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane. Keblumų, kliūčių ir sunkenybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir už tai. Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas ne taip greit suklysiu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mieliausias Išganytojas Jėzus Kristus ėjo.
Šie palaimintojo žodžiai bene geriausiai atspindi Vilniaus arkivyskupo nuostatą: visa priimti iš Dievo rankų ir drauge visiškai save Jam atiduoti. Kristaus gyvenimo tikslas, – sakė jis, – turi tapti ir mano gyvenimo tikslu. Kristaus meilė Tėvui lydėjo jo žemiškąją kelionę, kurioje įsikūnijo meilė žmogui. Tuo pačiu keliu ėjo ir palaimintasis Jurgis.
Apvaizdos lėmimu palaimintasis tapo Vilniaus Ganytoju. Tai buvo sunkus išbandymas, nes Vilniaus arkivyskupija ankstesniais ir ypač Matulaičio vyskupystės laikais pasižymėjo sudėtinga tautine ir dvasine padėtimi, sunkiu istoriniu paveldu.
Vilniuje man buvo labai sunku, – rašė jis, – Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas. […] Dievas aplankė ypatingai gausiomis malonėmis, guodė ir stiprino. Koks geras Viešpats! Kad siunčia ir kryželių, bet juos padeda nešti, pasaldina, pamalonina. […] Pasižadėjau jokios tautos, jokio žmogaus neapykantos neįsileisti į širdį, pasižadėjau visiems lygiai tarnauti, kad ir kažin kiek nemalonumų patirčiau. Duok, Dieve, kad ištesėčiau savo pasiketinimuose!
Vyskupystės pareigų naštą Vilniaus arkivyskupui nešti padėjo jo begalinė meilė. Jis tiesiog įsimylėjo Kristaus sužadėtinę Bažnyčią. Bažnyčia jam nebuvo tik institucija, bet Dievo mylima tauta, už kurią Jėzus atidavė savo gyvenimą. Sekdamas Išganytoju, arkivyskupas Jurgis troško visą save atiduoti Bažnyčiai. Jis nesvajojo susilaukti garbės ar pripažinimo, bet norėjo pasitarnauti Bažnyčiai savuoju gyvenimu ir darbu. Apie šią nuostatą labai gražiai liudija kita citata iš jo dienoraščio:
Jei valia prašyti, tai duok Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau.
Palaimintojo Jurgio meilė Bažnyčiai pasireiškė meile kiekvienam žmogui. Savo pirmajame pamoksle Vilniaus katedroje jis kalbėjo: Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius, rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems.
Tai nebuvo vien tik gražūs žodžiai. Palaimintojo Jurgio gyvenimas įrodė jų nuoširdumą ir tikrumą. Nors patyrė daugybę persekiojimų, skaudžių kaltinimų ir prieštarų, jis nepalūžo ir nesustojo, iki pat savo gyvenimo pabaigos vadovavosi garsiuoju šūkiu blogį nugalėk gerumu ir degė uolia meile kiekvienam žmogui.
Paklauskime šiandien savęs: ar aš tikrai myliu Dievą? Ar esu tikras Jo Kūno – Bažnyčios narys? Ar viską padariau, kad Bažnyčia šiandien būtų šviesos žiburys, kuris rodo kelią į Dievą? Gal manęs paklausite: o ką aš galiu daryti? Atsakysiu: labai daug! Visų pirma, gyventi pagal Dievo įsakymus ir Kristaus mokymą, rūpintis šeimos tvirtumu bei vienybe, sąžiningai ir uoliai atlikti kasdienius darbus, padėti į bėdą pakliuvusiam artimui. Tai kiekvieno krikščionio pareiga ir uždavinys. Kiek daug šviesos ir gėrio būtų tarp mūsų, jeigu krikščionys pasiryžtų gyventi Kristaus Evangelijos dvasa, nebijotų pasipriešinti piktajam, kuris savo demagogiškais išvedžiojimais, trumpalaikių malonumų gundymais ir nevilties sėjimu stengiasi pražudyti Jėzaus krauju atpirktus žmones.
Šiandien palaimintasis Jurgis Matulaitis užtaria ir drąsina mus eiti jo pramintu keliu. Nesielvartaukime, jeigu nematome savo darbo vaisių. Neišsigąskime paniekos ir nesėkmės, kai matome, kad Bažnyčios mokymas niekinamas, kad maža yra tų, kurie drąsiai jį gina, savuoju gyvenimu liudija Dievo žodžio galią ir tiesą. Nepraraskime entuziazmo, pasitikėjimo Viešpačiu, kuris ir šiandien yra gyvas tarp mūsų, kviečia mus tapti Gerosios Žinios nešėjais ir liudytojais. Semkimės drąsos ir ryžto iš mūsų tautos Palaimintojo, kuris sakė:
Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime, jei vienas langas užkimštas ir užkaltas, kitą sau darykimės, kad šviesa įeitų […]. Jei iš kur mus išvaro per vienas duris, grįžkime per kitas, kad ir užpakalines, jei to reikalauja Kristaus didesnė garbė ir Jo Bažnyčios didesnė nauda. Jei iš kur mus išguis per vieną langą, lipkime atgal pro kitą, kad tik visur Kristaus dvasią įnešus ir viską dėl Kristaus laimėjus, dėl Jo šventos Bažnyčios.
Iš visos širdies meldžiu Viešpatį suteikti jėgų ir drąsos sekti šventųjų pavyzdžiu, tęsti Dievo patikėtą misiją. Viešpats šiandien mums sako: Tegul jie kovos su tavimi, tačiau tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tau padėčiau. Amen.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas