Visi Šventieji jau netrukus! O štai mums patiems iki šventumo, regis, dar reikia gerokai pasistengti… Bet ar patys šventieji iš tiesų buvo tokie tobuli, kaip kartais įsivaizduojame? Apie žmogiškąją šventųjų pusę, ne tokius žinomus su Lietuva susijusius šventuosius ir tai, ko iš jų galime pasimokyti šiandien, kalbamės su Piligrimų centro projektų koordinatore Vilija Vareikiene, knygos „Pasiekę dangų. Lietuvos šventieji ir palaimintieji“ autore.
– Kartais šventieji mums atrodo labai tolimi, kone tobuli žmonės, į kuriuos sunku lygiuotis. Gilindamasi į jų gyvenimo istorijas, kokią žmogiškąją šventųjų pusę atradai?
– Kiekvienas iš jų pirmiausia buvo žmogus: gimė šioje žemėje, vaikščiojo jos keliais, turėjo savo aplinką, unikalų charakterį, savus pomėgius, unikalų būdą priartėti prie Dievo, išgyventi bendrystę ir daryti gailestingumo darbus.
Pavyzdžiui, buvo šventųjų, kurie išsiskyrė ypač ugningu būdu. Iš susijusių su Lietuva galėčiau paminėti šv. Andrių Bobolą ir šv. Juozapatą, kuris buvo nepaprastai uolus ir atsidavęs ganytojas. Taip pat pal. Henriką Hlebovičių, pasižymėjusį ugningu charakteriu ir netgi labai tiesmuku kalbėjimo būdu. Tai tikrai nebuvo tokie šventieji, kokius kartais įsivaizduojame: tyliai ir ramiai sėdi kamputyje bei asketiškai leidžia dienas. Priešingai, kartais tai buvo labai liepsnojančios dvasios asmenybės.
Žinoma, yra ir nuo pat vaikystės labai tyrų šventųjų, kuriems net nereikėjo radikalaus atsivertimo. Pavyzdžiui, šv. Faustina. Bet ji nebuvo visažinė: nuolat patirdavo abejonių, jai būtinai reikėjo dvasios vadovo, kuris padėtų atpažinti ir vykdyti Dievo valią. Tai labai žmogiška – abejoti.
Ir, žinoma, labai žmogiška yra tai, kad šventieji patyrė kančią – ar dvasinę, ar fizinę. Visiems žmonėms artima ši patirtis. Neseniai viena mergina, perskaičiusi mano knygą, man prisipažino supratusi svarbų dalyką: šventiesiems gyvenime irgi buvo tikrai nelengva.
– Rengdama knygą susipažinai su daugybe šventųjų ir palaimintųjų, susijusių su Lietuva. Kuri iš šių asmenybių tave pačią labiausiai nustebino ar įkvėpė? Galbūt atradai istoriją, kurią, tavo manymu, turėtų išgirsti kiekvienas Lietuvos katalikas?
– Pirmiausia mane nustebino pats palaimintųjų ir šventųjų, kurie dabartinėje Lietuvos teritorijoje praleido ne vienus ir ne dvejus metus, o kartais net ištisus dešimtmečius, skaičius, o mes apie juos beveik nieko nežinome!
Pavyzdžiui, kai jau trejus metus dirbau Piligrimų centre, iš vienos moters sužinojau apie Vilniuje gyvenusią pal. Juliją Rodzinską. Buvau nustebusi, kad dirbu tokioje vietoje, o apie ją nieko nesu girdėjusi. Puoliau skaityti. Paaiškėjo, kad ji daugiau nei 20 metų gyveno Vilniuje, buvo vadinama Vilniaus našlaičių motina, gerumo angelu, o daugelis vilniečių jos net nežino.
Žmogišku požiūriu didelis atradimas man buvo šv. Juozapatas. Iki knygos rašymo jį įsivaizdavau kaip labai oficialų asmenį – Bažnyčios vienybės apaštalą, palaidotą Šv. Petro bazilikoje Romoje, kažką aukšto ir nepasiekiamo. Tačiau pradėjusi gilintis sužinojau, kad jis buvo be galo šiltas, atviras žmogus. Pasakojama, kad einant per miestą ir paklausus praeivių, pas ką jie eina išpažinties, visi atsakydavo: „Pas Juozapatą.“ Jis buvo itin artimas paprastiems žmonėms.
Gal ne tokie žinomi asmenys yra jau minėtas pal. Henrikas Hlebovičius ir pal. Antaninas Bajevskis, kuris gimė, užaugo ir iki pilnametystės gyveno Vilniuje. Pal. Antaninas buvo toks talentingas, kad šv. Maksimilijonas Kolbė jį, vos peržengusį 20 metų ribą, paskyrė savo dešiniąja ranka Niepokalanovo vienuolyne Lenkijoje.
Taip pat norėčiau, kad žinomesnis būtų šv. Rapolas Kalinauskas – kol kas vienintelis Lietuvoje gimęs šventasis. Tik apie jį lietuvių kalba turime itin mažai informacijos ir knygų.
O kalbant apie šv. Kazimierą, norėčiau, kad susipažintume su tikresniu jo asmeniu, o ne sovietmečiu suformuota vizija, esą tai buvo silpnas, po nesėkmingo karinio žygio į Vengriją morališkai palūžęs jaunuolis, tik tada įtikėjęs Dievą. Istoriniai faktai rodo ką kita: pirmiausia Kazimieras buvo giliai tikintis nuo pat vaikystės, puikus politikas ir valstybės valdovas, sumažinęs valstybės skolas, kovojęs su plėšikavimu keliuose ir įgyvendinęs teisingumą. Puiki istoriko P. Rabikausko knyga apie šv. Kazimierą padėtų išsamiau su juo susipažinti.
O savo knyga kiekvienam katalikui norėčiau perduoti žinią: tų šventųjų ir palaimintųjų tarp mūsų vaikščiojo kur kas daugiau nei įsivaizduojame, todėl neturėtume nuvertinti savo žmogiškojo dvasinio lobyno.
– Bažnyčia primena, kad siekti šventumo pašauktas kiekvienas krikščionis. Tačiau kaip šį pašaukimą suprasti šiandienos žmogui, gyvenančiam įprastą kasdienį gyvenimą, turinčiam šeimą, darbą, rūpesčių ir silpnybių? Ko galėtume pasimokyti iš Lietuvos šventųjų?
– Šventieji herojiškai gyveno dorybėmis – tikėjimu, viltimi, meile, protingumu, sąžiningumu. Taip savitu būdu gali gyventi ir kiekvienas iš mūsų. Manau, to ir mokomės. Vieni šventieji buvo labai asketiški, kiti – atviri, bendraujantys, nevengiantys apsilankyti ir pasilinksminimo vietose. Beskaitant buvo gera matyti, kaip Šventoji Dvasia veikė jų gyvenime.
Žvelgiant į kankinius, kurių dvasios tvirtumą ir tikėjimo liudijimą iki pat mirties sunku suvokti protu, tikra paguoda buvo skaityti pal. Vladislavo Mončkovskio ir pal. Stanislovo Pyrteko istoriją. Jie buvo Antrojo pasaulinio karo kankiniai. Paskutiniais mėnesiais juos lydėjęs kunigas minėjo, kad iškart po suėmimo ir arešto buvo nemenkai išgandę, sunerimę, labai susijaudinę. Tačiau laikui bėgant, padedant Šventajai Dvasiai, įvyko virsmas – jie tapo ramūs, džiaugsmingi ir pasiruošę paaukoti gyvenimą Dievui.
Taip pat džiugu paminėti, kad tarp su Lietuva susijusių šventųjų turime ir šeimos gyvenimo atstovę – tai karalienė Jadvyga, pirmoji Jogailos žmona, aukščiausioji Lietuvos kunigaikštienė. Tiesa, ji pati, ko gero, nebuvo apsilankiusi Lietuvoje, tačiau padarė labai daug gero Bažnyčiai Lietuvoje: rėmė bažnyčias liturginiais drabužiais, finansavo lietuvių studijas Krokuvoje, Prahoje ir kitur. Ši asmenybė nusipelnė labai daug, nors jos šeiminis gyvenimas buvo tragiškas: mirė būdama vos 25-erių, per 12–13 santuokos metų niekaip negalėjo susilaukti vaikų, o galiausiai, pagimdžiusi dukrelę, netrukus pati iškeliavo pas Viešpatį.
– Kada ir kur dar galima sudalyvauti knygos pristatyme?
Lapkričio mėnesį renginiai daugiausia vyks Žemaitijoje. Pavyzdžiui, lapkričio 10 d. būsime Žemaičių Kalvarijoje.
Jei kam nors įdomu, visuomet galima pasikviesti mus į savo parapiją ar bendruomenę – labai mielai atvykstame kartu su leidyklos atstovais. Galima kreiptis tiesiog į „Magnificat“ leidyklos administraciją, jie padeda suderinti ir suplanuoti laiką.
Knygą „Pasiekę dangų. Lietuvos šventieji ir palaimintieji“ galima įsigyti Magnificat.lt ir Katalikų Pasaulio leidinių knygyne.
Parengė Donata Valkauskienė, Vilniau arkivyskupija