Prašykime budrumo, kuris saugotų ne vien valstybę, bet ir mūsų sąžinę

Arkivyskupo pamokslas Aušros Vartų atlaiduose. Vilniaus arkivyskupijos nuotr.

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo pamokslas Aušros Vartų atlaiduose, lapkričio 17 d.  meldžiantis už valstuybės tarnautojus ir pareigūnus.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandien susirinkome prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos melstis už tuos, kuriems patikėta ypatinga atsakomybė saugoti mūsų valstybę ir jos žmones. Dėkojame už jų tarnystę, dažnai reikalaujančią ne tik ištvermės, bet ir drąsos rizikuoti dėl kito žmogaus.

Šiandienos Dievo žodis primena tris dalykus: budėti, atsiversti ir nugalėti. Minėti valstybės tarnautojai ir pareigūnai gali juos suprasti tiesiogiai. Tačiau Kristus kviečia pažvelgti giliau, būtent, kaip, kovodami su mus supančiu blogiu, galime patys ištikimai daryti gera.

Apreiškimo knygoje Kristus kreipiasi į Sardų bendruomenę: „Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę!“ (plg. Apr 3, 1). Išoriškai ji atrodo gyva, tačiau jos tikėjimas silpsta. Tai perspėjimas ir mums. Galime atlikti pareigas, gerai išmanyti taisykles, tačiau pamažu pamiršti, dėl ko visa tai darome. Galime priprasti prie svetimos kančios, imti matyti žmogų  tik kaip bylą, patikrinimą ar dar vieną iškvietimą.

Žinoma, tarnyboje būtinas profesinis budrumas: laiku pastebėti grėsmę, įvertinti padėtį, atsakingai veikti. Tačiau ne mažiau svarbus ir vidinis budrumas: pastebėti savo širdyje augantį abejingumą, pyktį ar pagundą piktnaudžiauti suteikta galia. Jei prarandame sąžinės budrumą, galime prarasti ir tikrąjį tarnystės tikslą – saugoti žmogų. Kartais pavojingiausia ne tai, ko nepastebime išorėje, bet tai, su kuo pamažu susitaikome viduje. Todėl sąžinės patikrinimas, malda ir gebėjimas išgirsti teisingą pastabą reikalingi ne mažiau už profesinį pasirengimą.

Laodikėjos bendruomenei Viešpats priekaištauja dėl drungnumo. Ji mano, kad jai nieko netrūksta, bet ji nepastebi savo dvasinio skurdo. Kristus sako: „Būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19). Uolumas nėra vien greitesnis darbo tempas. Tai ištikimybė savo pašaukimui, pastangos sąžiningai atlikti pareigą, net kai niekas nemato, nepasiduoti rutinai ir neprarasti pagarbos žmonėms.

Evangelijoje sutinkame Zachiejų – turtingą muitininkų viršininką. Jis turėjo įgaliojimų ir galimybių daryti įtaką kitų gyvenimui. Tačiau Jėzus mato ne tik jo padėtį ar reputaciją. Išvydęs Zachiejų medyje, pašaukia jį vardu: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5).

Kristus pirmas žengia žingsnį. Ir tas susitikimas pakeičia Zachiejų. Jis pažada pusę turto atiduoti vargšams, o nuskriaustiesiems atlyginti keturgubai. Atsivertimas čia nėra vien geras jausmas ar apgailestavimas. Jis tampa teisingumo atkūrimu, dosnumu ir atsakomybe už savo veiksmus.

Ši Evangelija primena, kad suteikta galia yra atsakomybė, o ne privilegija ieškoti savo naudos. Vis dėlto Zachiejaus istorija skirta ne vien pareigūnams. Kiekvienas turime atpažinti sritis, kuriose pasirenkame arba pasinaudoti kitu žmogumi, arba jam pasitarnauti. Jėzaus gailestingumas nepateisina neteisybės. Jis suteikia jėgų ją pripažinti ir atitaisyti. Kristus priima Zachiejų tokį, koks jis yra, Zachiejui nereikia slėpti praeities. Tačiau patyręs Jėzaus gailestingumą Zachiejus nebegali gyventi kaip anksčiau. Tegu šis Dievo gailestingumas stiprina kiekvieno iš mūsų viltį, kad mūsų klaidos netaria apie mus paskutinio žodžio, jeigu leidžiame Dievui mus keisti.

Šiandienos psalmės priegiesmyje girdėjome pažadą: „Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste“ (Apr 3 19). Ką reiškia nugalėti? Tarnyboje tai gali reikšti sustabdyti nusikaltimą, apsaugoti sieną, atremti grėsmę ar išgelbėti gyvybę. Tai tikros pergalės. Bet psalmė parodo ir vidinį pergalės matą: žmogus elgiasi teisingai, kalba tiesą, nešmeižia, nedaro bloga artimui, nepriima kyšio prieš nekaltąjį.

Taigi svarbu ne tik tai, ar užduotis įvykdyta, bet ir kaip ji įvykdyta. Kariai gina valstybę ir laisvę; policija saugo žmones ir viešąją tvarką; muitininkai ir pasieniečiai saugo sienas ir teisėtą tvarką; ugniagesiai gelbėtojai skuba ten, kur gresia pavojus gyvybei. Skirtingos pareigos, bet bendras tikslas – žmogaus ir bendrojo gėrio apsauga. Kartais reikia ryžtingai naudoti teisėtas priemones kovojant su blogiu. Tačiau ši kova neturi virsti neapykanta žmogui. Pareigūnui gali tekti sulaikyti nusikaltėlį, kariui – ginti šalį nuo agresoriaus, gelbėtojui – priimti sprendimą per kelias sekundes. Tokiose situacijose žmogaus orumas, teisė ir sąžinė nekliudo veikti. Jos padeda neprarasti krypties net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Šių metų atlaidų tema – „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“. Kiekvienas atliekantis atsakingą tarnybą  žino, kad neįmanoma visko padaryti vienam. Reikia pasitikėti kolegomis, laiku kreiptis pagalbos, pripažinti savo ribas. Tai galioja ir dvasiniam gyvenimui. Mums reikia Dievo malonės, maldos, susitaikinimo, bendruomenės palaikymo. Kreiptis į kapelioną ar kitą žmogų, kai našta tampa per sunki, nėra silpnumo ženklas.

Marija rodo, kur ieškoti tikrosios pagalbos. Kanos vestuvėse ji pasakė: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ji veda mus pas savo Sūnų. Kristus šiandien sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu“ (Jn 3, 20). Jis kviečia mus atverti Jam savo gyvenimą ir leisti Jo malonei jį keisti.

Tad prašykime budrumo, kuris saugotų ne vien valstybę, bet ir mūsų sąžinę; uolumo, kuris neleistų priprasti prie blogio; ir drąsos atsiversti, kai patys suklystame. Melskimės už tuos, kurie dabar budi, vykdo pavojingas užduotis, už sužeistuosius, žuvusiuosius ir jų artimuosius.

Tegul Gailestingumo Motina užtaria visus, kurie tarnauja Lietuvai. O Kristus tepadeda mums laimėti svarbiausią pergalę – likti ištikimiems tiesai, saugoti žmogaus orumą ir nugalėti blogį gėriu.

Amen.