Pernai šalį krečiant Prezidentūros skandalui, jūs asmeniškai ir Bažnyčia pasisakėte apie aukštų pareigūnų moralę. Kaip vertinate dabartinę situaciją šalyje?
Nematau, kad po Seimo rinkimų padėtis būtų labai pasikeitusi. Išryškėjo blogi bruožai, kurie ir pirmiau buvo akivaizdūs.
Politikai iki šiol neišsilaisvino iš senojo nomenklatūros mentaliteto. Kiekvienas gina savo asmeninius, savo draugų ar grupės, bet ne valstybės interesus.
Aš pasigendu programų, idėjų diskusijos sprendžiant valstybės reikalus. Didelės asmenybės diskutuoja apie idėjas, vidutinės asmenybės kalba apie faktus, o siauros minties žmonės diskutuoja apie žmones.
Man atrodo, kad mūsų politikai diskutuoja apie žmones, o ne apie idėjas. Kita vertus, politika pas mus yra visiškai atskirta nuo moralės.
Dažnai sakote, kad šeima yra viena svarbiausių visuomenės vertybių. Kaip jūs vertinate aukštus pareigūnus, kurie nepripažįsta savo vaikų, anūkų?
Negaliu kalbėti apie konkrečius asmenis, nes nežinau, kaip yra iš tikrųjų, nenoriu spręsti tik pagal žiniasklaidos pranešimus, nes tai – asmens sąžinės reikalas.
Galiu tik apgailestauti, kad mažai aukštų valstybės pareigūnų gali pasigirti stipriomis šeimomis.
Apmaudu, kad artėjant rinkimams jie bando pasirodyti šeimos apsuptyje ir tuo spekuliuoja prieš rinkėjus.
Mes, vyskupai, esame pabrėžę, kad vienas esminių dalykų kalbant apie politikus yra sąžinė ir padorumas. Šeimyninis gyvenimas irgi yra kriterijus.
Kaip manote, ar žmogus, kuris nesusitvarko šeimoje, gali būti atsakingas už ministeriją ar net valstybę?
Negalima atskirti žmogaus, kaip profesionalo, ir šeimos. Žmogus yra vientisas. Galiu tik apgailestauti, bet tai yra visos visuomenės problema ir nereikėtų jos priskirti vien politikams ar valdininkams.
Visa Lietuva kenčia nuo šito blogio, privalu atkurti tikrąjį šeimos suvokimą. Mūsų Konstitucija gina ir saugo šeimą, norėčiau, kad ir mūsų įstatymai, mūsų valdžios žmonės parodytų tikrą rūpestį gindami šeimą. O to kol kas nėra.
Prieš rinkimus žmones raginote rinktis partijas bei politikus ne pagal pažadus, o pagal nuveiktus darbus. Kaip manote, ar jūsų kreipimasis buvo išgirstas?
Mes neturime galimybių būti plačiai išgirsti.
Manau, kad Seime, ministerijose ir kitose valstybės institucijose yra daug gerų, sąžiningų ir padorių žmonių, kuriems rūpi visi šie dalykai. Tos asmenybės, kurios valdo valstybę ir tautą, turėtų būti visapusiškai sąžiningos tiek šeimoje, tiek savo darbe.
Suprantu, kad dorybes sunku sudėti į vieną vietą, bet tai yra tas idealas, kurio turėtume bent jau siekti. Tai ne kartą esame pabrėžę. Reikia, kad patys žmonės užaugtų ir galėtų atskirti, kas yra kas. Bet kai ateina rinkimai, atsiranda tokia migla – nupudruoti veidai nerodo, kas slepiasi viduje.
Reikia auklėti visuomenę, reikia jau šeimoje žmogų pratinti ir mokyti diskutuoti, mokyti būti pakančiam, keistis nuomonėmis ir tokiu būdu bus ugdomas pilietinis sąmoningumas. To Lietuvoje dar trūksta, žmonės dar nemoka susiburti tam, kad apgintų savo idėjas, savo pažiūras.
Ar jums nesusidaro įspūdis, kad dabar prie valstybės vairo atsidūrė žmonės, kurie savo moralinėmis, asmeninėmis vertybėmis ir netgi žiniomis yra netinkami?
Dvigubas gyvenimas, dvigubi standartai… Kartais televizijoje regiu akivaizdžiai meluojančius žmones, kurie net nerausta neigdami tiesą. Mane tai labai piktina. Drįsčiau sakyti, kad tai – cinizmas. Šiandien to cinizmo yra daugiau nei kada nors anksčiau.
Tačiau yra žmonių, kurie pradeda atskirti tai, kas yra moralu, kas yra etiška, kas yra nusižengimas tvarkai. Kalbėjau apie tai ne kartą. Atrodo, kad visi veiksmai, kai nepažeidžiami įstatymai, yra moralūs. Bet taip nėra.
Kartais žmogus, kuris vagia, rimtai kenkia valstybei savo veiksmais, padaro dalykų, kurie turi ilgalaikius padarinius. Jis yra vertinamas lygiai taip pat, kaip tas, kuris padarė eilinį tarnybinį nusižengimą. Viskas vadinama vienu žodžiu – skandalas.
Lietuvoje daugelis dalykų suplakama į viena: mažą klaidą padaręs valdininkas ir didelių nuostolių daugelį kartų padaręs asmuo gauna papeikimą, perkeliamas į kitą darbą.
Regis, yra daug žmonių, kurie priklauso uždarai draugų grupei. Neva ši grupė neliečiama ir nepakeičiama. Tačiau žmonės jau išmoko iš politikų reikalauti etikos. Korupcija egzistuoja visuose kraštuose.
Tai nėra vien mūsų šalies ypatybė. Norint tai keisti, reikėtų kurti aukštesnius moralinius standartus. Juk yra daug sąžiningų ir gerų valdininkų, kurie nori pasitarnauti valstybei, bet politikai jiems nepadeda, nesuteikia progos pasireikšti.
Pastaruoju metu vis rečiau girdėti jūsų vertinimų apie tai, kas vyksta valdžioje ir visuomenėje. Ar tai nereiškia, jog esate nusivylęs tuo, kas vyksta?
Nusivylęs nesu. Man apmaudu, kad yra tiek blogų dalykų, kad nematyti pažangos, nematyti ėjimo į priekį demokratijos keliu, kuris paremtas tiesa, teisingumu ir tėvynės meile. To aš tikrai pasigendu.
Vyskupai ir aš asmeniškai esame daug kartų pasisakę. Ne mūsų pareiga atsiliepti apie kiekvieną valstybės žingsnį ar politiko kalbą. Ne mums teisti konkretų politiką už tai, kas vyksta valstybėje. Apgailestauju, bet, kalbant bažnytine kalba, matau daug fariziejizmo – kai žmonės neva laikosi visų taisyklių, visų įstatymų, o savo širdyje elgiasi priešingai.
Norėtųsi, kad sąžinė persmelktų gyvenimą, nebūtų atskirta nuo politikos arba kurios kitos srities. Sąžinės atskyrimas ir nuo politinio, ir nuo asmens gyvenimo yra pavojingas. Žmogus turi moraliai elgtis ne tik politikoje.
Apskritai esu laimingas būdamas Lietuvoje ir galėdamas pasitarnauti. Bažnyčios balsas yra girdimas tiek, kiek yra girdimas.
Mūsų pareiga ne moralizuoti, o formuoti sąžinę, kad žmogus priimtų Dešimt Dievo įsakymų, kad pasiryžtų klausytis sąžinės balso ir pagal tai gyventų. Sąžinės ugdymas kaip ir vaiko auklėjimas – viso gyvenimo darbas ir nereikia vaisių laukti greitai.
Turiu vilčių ir su užsispyrimu einu į priekį. Tikiu, kad mūsų visuomenė laikui bėgant užaugs. Reikia tik sąmoningumo, kurį turi formuoti ir Bažnyčia, ir mokykla, ir universitetai, bet pirmiausia – šeima.
Kalbėjosi Rimas Bružas, Edmundas Jakilaitis