300-oios Šnipiškių Jėzaus statulos pastatymo metinės
Šio sekmadienio skaitiniai dvelkia gaivinančia velykine viltimi. Pirmajame skaitinyje girdime, kaip auga Dievo Bažnyčia Samarijos žemėje. Evangelija mums pasakoja apie Jėzaus pažadą atsiųsti Globėją, kuris liks su mumis per amžius. Antrasis skaitinys mus ragina tiesiog dalintis su kiekvienu apie mumyse gyvenančią viltį: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (Pt 3, 15). Šie žodžiai nusako velykinio žmogaus svarbų uždavinį – būti savo tikėjimo ir vilties liudytoju. Tačiau, kad galėtume ja dalintis, visų pirma turime viltį turėti savo širdyse, gaivinti ją tarp savo artimųjų, savo šeimose.
Šiandien minime vieną iš Vilniaus miesto vilties simbolių – Šnipiškių Jėzaus skulptūros pastatymo 300 metines. Kodėl tai vilties simbolis? Ogi prieš tris šimtmečius ant Neries kranto kalvos, kurioje palaidotos 1709–1710 m. maro epidemijos aukos, pastatyta koplytėlė su skulptūra Jėzaus, nešančio kryžių.
Šia skulptūra norėta priminti vilniečiams vienuolių Šv. Roko gailestingumo brolių, arba rokitų, pasiaukojimą, nes jie liko mieste globoti sergančiųjų. Jie slaugė ligonius ir, nors patys mirė, tvirtai žinojo, kad mirtis nėra pabaiga. Galutinis žodis priklauso Kristui.
Šv. Roko gailestingumo broliai, arba rokitai, buvo vyrai vienuoliai, kurie rūpinosi vargšais ir ligoniais špitolėse. Šis vienuolynas gimė ir veikė LDK teritorijoje. Šalia įprastinių įžadų priimdavo papildomą įžadą – rūpintis ligoniais ir vargšais. Panašiai kaip šiais laikais Motinos Teresės seserys – jos pasižada rūpintis pačiais vargingiausiais. Vos tik įsikūręs rokitų vienuolynas tuoj pat susidūrė su to metu užklupusia baisia maro epidemija. Tai taip pat, galime sakyti, Dievo Apvaizdos ženklas, kuris rodo, kad Viešpats rūpinasi savo žmonėmis, pasiųsdamas jiems iš anksto tuos, kurie padės bėdose. Juk jų įkūrėjas pranciškonas tretininkas Jonas Jarolavičius suburia vienuolius likus iki epidemijos vos keleriems metams. Tačiau jie negailėjo savo jėgų padėdami įvairių negandų varginamiems žmonėms ir tapo Dievo gailestingumo bei vilties ženklu tiems, kas į juos kreipdavosi. Jų špitolės tapo paskutinės vilties ženklais tiems, kurie negalėdavo pasirūpinti patys. Jie savo namuose priglausdavo beglobius vaikus ir tuos, kuriuos kamuodavo psichinės negalios. Ne veltui ši statula įkūnija jų pasiaukojimą ir parodo, kad visada atsiras žmonių, kurie padės Jėzui nešti kryžių su tais, kurie išgyvena sunkumus.
Kristaus, nešančio kryžių, statula rodė kelią piligrimams, vykstantiems Verkių Kalvarijų link. Ji rodo mums kelią dangaus link. Šiandien ji ir mums yra vilties simbolis, XX a. 6-ajame dešimtmetyje dingusi, kai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikinta koplytėlė prie Žaliojo tilto, ir tik 2017 m. šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai atrasta. Atrodytų, susprogdinus koplyčią viskas buvo baigta. Tačiau atsirado drąsių žmonių, kurie sugebėjo šią statulą paslėpti, tikėdamiesi, jog vieną dieną ją vėl bus galima sugrąžinti tikintiesiems. Ir šiandien tai mums yra nenugalimumo simbolis. Kartu tai ypatingas Dievo malonių ženklas, nes ne vienas, besimelsdamas prie šios statulos, patyrė gausių Dievo malonių.
Budėkime ir mes, kad niekada nepristigtume tikėjimo bei vilties. Tegul mūsų neišgąsdina sunkumai ar persekiojimai. Visada savo širdyje gaivinkime viltį ir ja dalinkimės su kitais.
Popiežius Pranciškus vienoje iš pirmųjų katechezių yra įspėjęs saugotis, kad niekas nepavogtų iš mūsų džiaugsmo. Iš tiesų, džiaugsmas yra svarbus dalykas žmogaus gyvenime, be jo mūsų gyvenimo pilnatvė, ypač amžinybė, liktų labai skurdi. Tačiau kitas svarbus mūsų bendrakeleivis kelionėje amžinybės link yra viltis. Galbūt netgi svarbesnis, nes viltis mums yra kelrodis, palydintis amžinybės link.
Taigi kur kas pavojingiau, jei mūsų žemiškoje kelionėje kas nors iš mūsų pavogtų viltį. O į ją kėsinasi nemažai priešų. Nepasitikėjimas, nerimas, abejonė, baimė dėl ateities – tai tik keletas piktojo ginklų, su kuriais jis sėkmingai pavagia mums viltį iš panosės. Atrodytų, netgi tokie paprasti žemiški dalykai kaip ekonominis ar politinis nestabilumas, ligos, nesaugumas mus gali išbalansuoti ir sugriauti mūsų vilties pamatus.
Viltis leidžia mums keliauti šios kasdienybės keliu į priekį. Jei nebelieka vilties, žmogus nebemato prasmės gyvenime. O kas pasiūlo didesnę viltį, tas laimi visą žmoniją.
Pirmadienį, gegužės 18 d., švęsime šv. popiežiaus Jono Pauliaus II 100-ąsias gimimo metines. Jis buvo ypatingas krikščioniškojo pasaulio vilties liudytojas. Todėl noriu baigti savo kalbą jo žodžiais, pasakytais apie viltį jauniems žmonėms ir kartu mums visiems:
„Būkite krikščioniškojo tikėjimo ir vilties nešėjai šiame pasaulyje kiekvieną dieną. Būkite ištikimi prisikėlusio Kristaus liudytojai, niekada nevenkite kliūčių, kurios stovi jūsų gyvenimo keliuose. Aš tikiu jumis.“ Tegul Dievo palaiminimas ir šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II užtarimas mus stiprina gyvenimo kelyje. Amen.
Vyskupas Darius Trijonis
Pamokslas sakytas 2020 m. gegužės 17 d. Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje, minint Šnipiškių Jėzaus skultūros pastatymo 300-ąsias metines.