Brangūs Broliai ir Seserys,
Šiandien Mišių auka norime padėkoti Viešpačiui už Motiną Teresę, naująją Bažnyčios palaimintąją, kuriai taip labai tinka šio sekmadienio Evangelija, pasakojanti apie vargšą akląjį elgetą, kurio pasigailėjo Kristus. Praeitą sekmadienį Šventasis Tėvas ją paskelbė palaimintąja. Ta proga Šventojo Petro aikštėje nesutilpo piligrimai, kurie iš viso pasaulio atvyko pagerbti ir pasidžiaugti šios nuostabios moters išaukštinimu.
Man teko dalyvauti šioje džiugioje šventėje, kai Šventasis Tėvas, kuris be galo mylėjo ir gerbė Motiną Teresę, paskelbė ją Bažnyčios palaimintąja. Stebint iškilmingą ceremoniją, į galvą atėjo mintis: kokia laimė, kad pasaulyje yra šventųjų! Ne visi jie įrašyti į Bažnyčios kalendorių, tačiau būtent jie padeda mums šiandien išlaikyti gyvą viltį ir veiklią meilę. Maža to, galime tvirtai pasakyti, kad pasaulis yra saugesnis ir geresnis, kai mūsų tarpe yra šie Dievo bičiuliai.
Ši nuotaika buvo ypač juntama Romoje, kai Šventasis Tėvas apie Motiną Teresę sakė, kad ji buvo tikrąja šio žodžio prasme Meilės misionierė, Dievo, kuris yra Meilė, misioniere. Ji visam pasauliui skelbė Evangeliją ne pamokslais, bet kasdieniais meilės darbais vargšams. Tikroji meilė prisiliečia prie kūnu ir dvasia sužeisto žmogaus ir užpila ant jo žaizdų gailestingumo aliejaus ir vilties vyno. Taip darė žmogumi tapęs Dievas, šį darbą šiandien Dievas tęsia savo Bažnyčioje.
Motina Teresė visų pirma buvo Dievą mylinti moteris. Ankstyvoje jaunystėje pajutusi norą tarnauti žmonėms, ji visą savo gyvenimą atiduoda Kristui, kuris ją nuveda į vargšų lūšnynus ir gatvių patvorius. Meilė visų apleistiems vargšams, kaip ji pati sakydavo,- vargšų vargšams,- vedė ją pas tuos, kuriuos paprastai net ir dori žmonės nori užmiršti, nes jie reikalauja ypatingo pasiaukojimo ir nepaprastos drąsos. Šiukšlių dėžėse išmesti vaikai, seneliai, kuriuos gyvus ėda kirmėlės, degradavę alkoholikai, narkomanai, prostitutės, kurių išparduotas kūnas tapęs ištisa žaizda, ir panašūs pašalių žmonės Motinai Teresei tapo įsikūnijusiu Kristumi, kuris jų lūpomis šaukė į jos širdį: “Trokštu”. Sunku šiandien išvardinti, kiek tokių žmonių Motina Teresė ir jos seserys pakėlė, sušildė, aprengė, pavalgydino. Kiek jų, gal pirmą kartą gyvenime, išgirdo šiltą, meilų žodį arba nors paskutinę savo gyvenimo valandą pasijuto mylimi ir nevieniši.
Galbūt mes daugiau žinome apie Motinos Teresės nuveiktus gerus darbus, jos drąsius žodžius, kurių ji nebijojo pasakyti net ir labai aukštiems asmenims, tačiau ir ji kentėjo nuo žmonių nesupratimo, pavydo arba buko priešiškumo. Tam tikrų pažiūrų laikraščiai ją yra kaltinę, smerkę ar pašiepę. Motina Teresė visą gyvenimą, net pačiuose tamsiausiuose būties sluoksniuose, surasdavo gėrio ir grožio trupinėlių, kurie jai kalbėjo apie žmogaus panašumą į Dievą ir kuriuos ji taip motiniškai stengėsi išsaugoti ir atskleisti. Iš tamsos ji kėlė į šviesą, savo veiklia meile nušviesdavo užkaborius, į kuriuos kiti bijojo net pažvelgti.
Deja, ne visi stengiasi patys kilti ir kitus kelti. Šiandien apgailestaujame matydami priešingą vaizdą. Vakar dienos „Lietuvos Ryto“ laikraštis akivaizdžiai parodė, kaip visuomenė stumiama į pykčio, keršto ir kitų silpnybių, į paniekinimų ir įtarinėjimų tamsą. Į purvą stumiami visi tie, kurių autoritetu tauta galėtų remtis, kurie regimi viešumoje, kurie pagal savo pareigas atsakingi už rūpestį bendruoju gėriu, o žodis suteikiamas nusikaltėliams. Žudynių ir kankinimų detalėmis tenkinamas ydingas smalsumas, o drauge mestas rasistinis kraujo kaltės šešėlis romų tautai.
Matome, kaip doras žmogus, geras kunigas, Bažnyčią mylintis bei už ją kentėjęs Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius apipiltas bjauriausiu šmeižtu. Sutrypti žmogų reikia daug mažiau pastangų, negu padėti kenčiantiems ir vargstantiems.
Broliai, palaimintosios Motinos Teresės pavyzdys mus stiprina – nereikia bijoti būti pasaulyje prieštaravimo ženklu. Tik tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32), padės iki galo likti ištikimais Dievui ir Bažnyčiai. Tik gyvendami pagal sąžinę rasite Ramybę Dievuje. Jeigu Motina Teresė būtų pabūgusi priešiškumų, apkalbų, o kartais net ir atviro šmeižto, šiandien mes nedėkotume Dievui už šios nuostabios vienuolės šventumo dovaną. Kokie prasmingi ir iškalbūs šiandien mums yra jos žodžiai:
Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistai,
VIS DĖLTO MYLĖK JUOS.
Jei darai gera, žmonės tau prikiš egoistinius ar slaptus motyvus,
VIS DĖLTO MYLĖK JUOS
Sąžiningumas ir atvirumas daro tave pažeidžiamą,
VIS DĖLTO BŪK SĄŽININGAS IR ATVIRAS.
Ką ilgus metus kūrei, gali būti sunaikinta per vieną dieną,
VIS DĖLTO KURK!
Tavo pagalba tikrai reikalinga, bet žmonės gali tave persekioti, kad jiems padedi,
VIS DĖLTO PADĖK!
Atiduok pasauliui, ką turi geriausia, ir tau bus išdaužyti dantys,
VIS DĖLTO ATIDUOK PASAULIUI, KĄ TURI GERIAUSIA.
Tai šventosios testamentas mums, šių dienų žmonėms, kuris drąsina ir ragina nebijoti rinktis dorą, garbingą ir ištikimą krikščionio gyvenimo kelią.
Šventasis Tėvas sakė, kad Motinos Teresės šypsena buvo jos “taip”, tartas gyvenimui,- gyvenimui, kurį mums davė Dievas, o kartu ir atsakomybei, už kurią turėsime atsiskaityti Jam po mirties.
Motinos Teresės aukos ir meilės sėkla užaugo dideliu medžiu, nešančiu daug vaisių. Meilės Misionierės ir misionieriai visame pasaulyje yra iškalbingi jos vaisingumo ženklai. Šiandien mes džiaugiamės, kad ir Lietuvoje matyti visiems gerai pažįstamos, baltais, kukliais drabužiais vilkinčios seselės su kryželiu ant peties,- pasiaukojančios meilės ženklu, – dėl kurio jos yra pasirengusios atiduoti savo gyvenimus Kristui, gyvenančiam vargšuose.
Bažnyčia gyvuoja 2000 metų ir jos pamatas yra Kristaus tiesa, dėl kurios nepabūgo savo gyvenimo paaukoti daugybė jos vaikų. Tegul Motinos Teresės gyvenimas primena mums visiems, kad šiandien iš mūsų Dievas laukia drąsaus tiesos ir meilės liudijimo. “Tai kelias“, – sako Šventasis Tėvas,- „kuriuo pirmas nuėjo pats Kristus, tai Kryžiaus kelias, meilės ir tarnavimo kelias, visiškai skirtingas, negu tas, kurį mums siūlo mūsų žmogiška logika”.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas