Spalio 10-ąją minima Benamystės diena. Šia proga Vilniaus arkivyskupijos Caritas kviečia visus norinčius apsilankyti Laikinuosiuose namuose. Pasigrožėti paroda – pažvelgti į fotografijas sukurtas taikant metodą, kuriuo žmogus per užfiksuotas akimirkas pasakoja savo istoriją. Fotografijose atsispindi įprastos veiklos, susitikimai, lankomos vietos, kasdien minami takeliai ir tai, kas žmogui yra asmeniškai svarbu.
Kitas renginys, vyksiantis tą pačią dieną – ekskursija „Vilnius benamio akimis“, sulaukusi milžiniško susidomėjimo – vietos buvo išgraibstytos akimirksniu. Būtent ši ekskursija padeda pažvelgti į miestą iš kitos perspektyvos, kurios įprastai nepastebime, o tai pamatyti padės Rimas – žmogus, pats anksčiau išgyvenęs benamystę.
Laikinųjų namų vadovė Aida Karčiauskienė sako, jog ši diena svarbi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia norima kovoti su įsisenėjusia stigma apie žmones, išgyvenančius benamystę. Kartu tai proga atkreipti dėmesį į pačius benamius, pastebėti juos, kaip visuomenės dalį, kurią dažnai praleidžiame pro akis ir net sąmoningai renkamės tai daryti.
Galiausiai, svarbu jautrinti visuomenę ir neleisti užmiršti šios jos dalies: „Benamystė yra ekstremali ir žmogaus gyvenimą iš esmės pakeičianti situacija, todėl neturėtume jos priimti kaip savaime suprantamos kasdienybės dalies. Mums svarbu, kad benamystę patiriantys žmonės netaptų tiesiog įprastu miesto vaizdo elementu – tarsi medžiai, suoliukai ar pastatai, pro kuriuos praeiname jų nepastebėdami. Norime, kad kiekvienas iš mūsų juos pamatytų pirmiausia kaip žmones – su savo istorijomis, patirtimis, poreikiais ir galimybe keisti savo gyvenimą“.
Benamystė – problema, su kuria susiduria ir Vilnius. Naujausiais Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, sostinėje yra apie 600 benamystę patiriančių žmonių, besinaudojančių apnakvindinimo arba laikino apgyvendinimo paslaugomis. Šis skaičius auga nuolat. Vis dėlto statistika neparodo tikslaus visų benamystę patiriančių žmonių skaičiaus.
Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo metu 2021 metais visoje Lietuvoje buvo suskaičiuota 1380 namų neturinčių žmonių. Dešimtmečiu anksčiau šis skaičius buvo beveik dvigubai mažesnis.
Kviečia pažvelgti į kasdienybę iš arčiau
Vienas iš Benamystės dienos renginių – ekskursija „Vilnius benamio akimis“, vyksianti spalio 10 d. Jos metu gidu taps Rimas, pats anksčiau išgyvenęs benamystę.
„Laukiame kiekvieno, norinčio prisidėti prie mūsų bendruomenės kūrimo“, – kviečia Laikinųjų namų bendruomenė.
Pasak namų vadovės, patiriantys benamystę nėra linkę į atvirumą, dažnai vengia kurti artimesnius santykius. Ši situacija sukelia nepasitikėjimo kitais ir savimi jausmą, norą užsisklęsti. Tie, kurie išsivaduoja, dažniau nori bendrauti, pasakoti apie tai, ką patyrė. Jų situacija jau būna kitokia. Ši tema turi stigmą, net patys žodžiai – neigiamą krūvį. Žmonėms būna gėda priskirti save tų žodžių grupei.
Karčiauskienė įsitikinusi, jog mūsų šalis galėtų padaryti daugiau: „Valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad žmonėms, patiriantiems benamystę, būtų prieinamas būstas ir teikiama būstui išsaugoti reikalinga, tikslinga parama. Svarbus vaidmuo tenka ir įvairesnėms paslaugoms – nuo laikino apgyvendinimo iki ilgalaikių sprendimų, padedančių žmogui įsitvirtinti savarankiškame gyvenime. Žmonės yra skirtingi, jų situacijos ir poreikiai taip pat skiriasi, todėl negali būti vieno sprendimo, tinkamo visiems. Reikia įvairesnių, žmogaus situaciją atliepiančių, pagalbos būdų. Laikas pripažinti, kad benamystė nėra vien konkretaus žmogaus problema – tai ir mūsų visuomenės bei struktūrų problema.“
Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinieji namai žmonėms, netekusiems namų, suteikia laikiną prieglobstį. Pagrindinis jų tikslas – įgalinti žmogų, patekusį į benamystės situaciją, siekti užsibrėžtų teigiamų pokyčių gyvenime, kuriuos atrasti padeda darbuotojai ir savanoriai.
Laikinuosiuose namuose pagalba neapsiriboja apgyvendinimu. Čia teikiama individuali socialinė pagalba ir konsultacijos, tarpininkaujama sprendžiant įvairius kasdienius klausimus, organizuojamos neformalaus užimtumo ir ugdymosi veiklos. Žmonėms taip pat teikiama materialinė pagalba.
Caritas 100 metų kartu!
Caritas yra didelė ir įvairi pagalbos organizacijų bendruomenė. Vien Vilniaus arkivyskupijoje Caritas vienija 14 pagalbos centrų, kuriuose dirba daugiau nei 120 darbuotojų, o savanoriauja dar beveik 500. Kiekvieną dieną jie būna yra šalia ir su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos patiriant vienišumą, skurdą, benamystę, susidūrus su priklausomybėmis ar kitomis sudėtingomis gyvenimo situacijomis.
Caritas Lietuvoje įkurtas 1926 metais aktyvių moterų katalikių. Okupacijos metais organizacijos veikla buvo uždrausta, tačiau idėja išliko gyva žmonių širdyse. 1988 metais atkurtas Caritas tapo svarbiu besiformuojančios pilietinės visuomenės ženklu, lydėjusiu Lietuvą į valstybingumą.
Caritas ne tik padeda žmonėms – jis prisideda prie kultūros padėti žmogui kūrimo. Dėl Carito iniciatyvos Lietuvoje atsirado socialinio darbo studijos, o šiandien socialinis darbas yra svarbi profesionalios pagalbos žmogui sistemos dalis visoje Lietuvoje.
Carito istoriją kuriame mes.
Vilniaus arkivyskupijos Carito informacija.