Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose ypač meldžiamės už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius. Šių metų atlaidų tema – „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“. Prašome Marijos užtarimo, kad atlikdami kasdienę tarnystę neprarastume to, kas yra jos šaltinis – gyvo susitikimo su Kristumi.
Pirmajame skaitinyje apaštalas Jonas pasakoja: „Štai atsivėrė vartai danguje“. Jis išgirsta kvietimą: „Užženk čionai“ ir sako: „Bematant mane ištiko dvasios pagava“ (Apr 4, 1). Prieš jo akis atsiveria Dievo sostas, o aplink jį – visa dangiškoji bendruomenė, šlovinanti Viešpatį. Šiandien meldžiamės prie senųjų Vilniaus miesto vartų. Tačiau Dievo žodis atveria mūsų žvilgsniui kitus vartus – į Dangaus liturgiją.
Jonas girdi nenutrūkstamą šlovinimą: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas“ (Apr 4, 8). Šie žodžiai mums pažįstami. Kiekvienose Mišiose prieš Eucharistijos maldą kartu su angelais ir šventaisiais giedame: „Šventas, šventas, šventas.“ Tai ne vien graži iškilmingų apeigų dalis. Švęsdami Eucharistiją esame įtraukiami į Kristaus garbinimą Tėvui, į Bažnyčios danguje ir žemėje vienybę.
Fiziškai bažnyčios pastato nepaliekame, tačiau švęsdami liturgiją dalyvaujame tikrovėje, kuri pranoksta tai, ką matome. Prie altoriaus Kristus sudabartina savo vienintelę auką, o mes esame kviečiami sujungti su ja visą savo gyvenimą. Giedodami „Šventas“ prisidedame prie dangiškojo šlovinimo. Eucharistijos maldoje dėkojame Tėvui ir aukojame save drauge su Kristumi. Priimdami Komuniją tikrai su Juo susivienijame.
Šias aukštumas pasiekiame ne savo pastangomis. Tai Dievo dovana. Todėl į šventąsias Mišias susirenkame ne vien prisiminti Jėzų. Čia pats prisikėlęs Viešpats veikia Bažnyčioje. Jis mus sutelkia, maitina savo Žodžiu, duoda savo Kūną ir Kraują ir siunčia gyventi tuo, ką priėmėme.
Galime kasdien švęsti Mišias ir vis dėlto nustoti stebėtis šiuo slėpiniu. Kunigas gali gerai išmanyti apeigas, tiksliai tarti maldas ir kartu nepastebėti, kad jo širdis išsiblaškiusi. Pašvęstojo gyvenimo narys gali ištikimai dalyvauti bendruomenės maldoje, tačiau pamažu priprasti prie žodžių, kuriuos kartoja. Net teologijos studijos savaime neapsaugo nuo tokio įpratimo.
Žinios yra vertingos, bet jos negali pakeisti asmeninio susitikimo su Viešpačiu. Tie, kuriems šventi dalykai yra kasdienybė, turi saugotis pavojaus: jie gali daug kalbėti apie Dievą, vadovauti kitų maldai, mokyti tikėjimo ir vis dėlto per mažai laiko skirti tam, kad patys klausytųsi Jo balso.
Todėl Vatikano II Susirinkimo kvietimas sąmoningai, visapusiškai ir aktyviai dalyvauti liturgijoje galioja ir tiems, kurie ją švenčia kasdien. Aktyviai dalyvauti – tai ne vien turėti užduotį ar atlikti liturginę funkciją. Tai reiškia atverti širdį Dievo veikimui, įsiklausyti į Jo žodį ir leisti Kristui mus perkeisti. Eucharistijos adoracijoje šis dėmesingumas tęsiasi tyloje: pasiliekame Dievo akivaizdoje ne tam, kad ką nors atliktume, bet kad būtume su Juo.
Evangelijoje Jėzus pasakoja apie šeimininką, kuris išvykdamas patiki tarnams savo turtą. Šeimininko duotos minos jiems nepriklauso. Jie turi pasirūpinti, kad šeimininko dovana duotų vaisių. Keli tarnai imasi darbo, o vienas, vedamas baimės, paslepia gautą miną. Jis nieko nepraranda, bet ir nieko negauna daugiau.
Šis palyginimas ragina pažvelgti į savo pašaukimą. Kunigystė, pašvęstojo gyvenimo dovana, mums patikėtas laikas, gebėjimai ir žmonės nėra privati nuosavybė. Visa tai gavome, kad tarnautume Dievo karalystei. Galima išsaugoti nustatytą tvarką, atlikti įprastas pareigas, bet taip ir nepasiekti žmogaus, kuris laukia išklausymo, padrąsinimo ar pagalbos.
Ištikimybė nėra vien tai, kad nieko nepraradome. Ji atsiskleidžia per vaisius, kuriuos Dievas subrandina per mūsų tarnystę. Ne visus vaisius pastebime ar išmatuojame. Kartais tas vaisius – tai žmogus, po ilgo laiko sugrįžęs prie sakramentų. Kartais – bendruomenėje atkurtas pasitikėjimas. Arba tiesiog ištikimas buvimas šalia kenčiančiojo, kai nėra lengvų atsakymų.
Kur semiamės jėgų tokiai tarnystei? Eucharistijoje sutinkame Kristų – įsikūnijusią Dievo meilę ir gailestingumą. Kristus dovanoja save mums, kad Jo meilė veiktų mumyse. Priimame Kristaus Kūną tam, kad patys, kaip Jo Kūno nariai, taptume Jo artumo ženklu pasaulyje.
Iš Eucharistijos gimsta kantrybė klausytis, drąsa eiti pas nutolusį, atidumas ligoniui, susitaikymas savo bendruomenėje, konkretūs gailestingumo darbai. Jeigu po Komunijos išeiname nepastebėdami artimo, turime savęs klausti, ar leidome priimtai dovanai duoti vaisių. Eucharistijos tikslas nėra uždaryti mus į asmeninį pamaldumą. Ji ugdo Bažnyčią, kuri, kaip Kristus, atiduoda save už pasaulio gyvybę.
Marija pirmoji priėmė įsikūnijusį Dievo Žodį ir nešė Jį kitiems. Prie Aušros Vartų prašome jos užtarimo, kad nepamirštume, kur ieškoti pagalbos, kai išsenka mūsų jėgos. Marija veda mus pas savo Sūnų. Ne savo jėgomis padarome tarnystę vaisingą: pirmiausia turime leisti, kad Kristus mus pripildytų savo meilės.
Todėl šiandien klauskime savęs: ar Eucharistija tebėra mano pašaukimo centras? Ar susitikimas su Kristumi prie altoriaus keičia mano santykį su žmonėmis? Ar Dievo man patikėtos dovanos duoda vaisių tiems, pas kuriuos esu siunčiamas?
Prašykime Gailestingumo Motinos, kad padėtų mums su dėkingumu ir nuostaba švęsti Eucharistiją. Tegul joje priimtas Kristaus gailestingumas tampa regimas mūsų gyvenime ir darbuose. Nuo dangiškojo šlovinimo prie altoriaus grįžkime pas žmones, nešdami jiems Dievo meilę.
Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Aušros Vartų atlaiduose
Šv. Mišios už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius
2026 11 18