Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
artėjant egzaminams mokykloje ar universitete dažnai susirūpiname: kokie bus klausimai? Ką reikia išmokti? Įsivaizduokite egzaminą, kurio visi klausimai būtų paskelbti iš anksto. Nereikėtų spėlioti. Beliktų pasiruošti.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums iš anksto pasako, pagal ką būsime vertinami paskutiniame gyvenimo egzamine, kai susitiksime su Juo amžinybėje. Atsakymas paprastas, bet reiklus: pagal tai, kaip mylėjome kitus.
Šį vakarą jau pradedame švęsti Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę ir kartu minime Pasaulinę jaunimo dieną. Kitais metais jaunimas iš viso pasaulio susitiks Seule, Pietų Korėjoje. Ruošiantis šiam susitikimui popiežius Leonas XIV primena Jėzaus žodžius: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Apie kokią drąsą Jėzus kalba? Ką reiškia mums būti drąsiems savo gyvenime?
Evangelijoje Kristus pasirodo kaip Karalius ir Teisėjas, kurio akivaizdoje susirenka visos tautos. Tad pirmiausia prisiminkime, kas yra šis Karalius.
Pranašo Ezekielio knygoje Dievas sako: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu“ (Ez 34, 11). Jis ieško paklydusių, gydo sužeistas ir stiprina silpnąsias. Psalmėje kartojome: „Viešpats – Ganytojas mano: man nieko nestinga“ (plg. Ps 23).
Tai nereiškia, kad neturėsime sunkumų. Jaunam žmogui kartais nelengva atrasti savo kelią, ištverti nesėkmę, atsispirti spaudimui nuolat lyginti save su kitais. Tačiau Dievas mūsų nepalieka. Jis pirmas mūsų ieško. Popiežius Leonas žinioje jaunimui rašo: „Krikščioniškoji drąsa kyla pirmiausia ne iš mūsų pačių stiprybės, o iš Jo artumo“ (Žinia 41-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga). Taigi mus teis tas pats Kristus, kuris pirmas mus pamilo ir atidavė už mus savo gyvybę.
O kokie to paskutinio egzamino klausimai? Evangelijoje girdime Jėzų vardijant labai konkrečius dalykus: ar pavalgydinome alkaną, pagirdėme ištroškusį, priėmėme svetimą, aplankėme ligonį ir kalinį. Ir Jėzus paaiškina: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Įdomu, kad nustemba ir teisieji, ir tie, kurie liko abejingi. Ir vieni, ir kiti klausia: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme?“ (Mt 25, 37). Tai reiškia, kad mūsų kasdieniai susitikimai turi didesnę reikšmę, negu kartais suprantame. Ne visada atpažinsime Kristų žmoguje, kurį sutinkame. Bet galime išmokti žvelgti į jį su pagarba ir atjauta. Jėzus primena ir tai, kad atsakysime ne tik už padarytą blogį, bet ir už gėrį, kurį galėjome padaryti, tačiau nepadarėme.
Būtent čia matyti, koks yra Kristaus karaliavimas. Kristus nėra tolimas valdovas, kuriam rūpėtų tik mūsų laimėjimai. Jis susitapatina su silpniausiais ir parodo, kad mūsų santykis su jais tampa santykiu su Juo. Todėl šiandienos Evangelija neleidžia atskirti meilės Dievui nuo meilės žmogui.
Pagalvokime, gal klasėje ar universitete kas nors nuolat lieka nuošalyje. Gal draugas išgyvena sunkų laikotarpį ir laukia, kol kas nors išklausys. Gal socialiniuose tinkluose žmogus žeminamas, o mes galime pasirinkti, kaip prie to prisidedame: galime tylėti arba apginti tą žmogų. Tokiais momentais matyti, ar mūsų tikėjimas tampa gyvenimu.
Be to, Evangelija kviečia neapsiriboti draugų ratu. Ji kviečia pastebėti stokojančius, vienišus, ligonius, tuos, kuriuos visuomenė linkusi pamiršti. Savanorystė, Carito tarnystė ir kasdieniai gailestingumo darbai yra konkretūs būdai atsiliepti į Kristaus kvietimą.
Tam reikia drąsos. Ne drąsos įrodyti, kad esame stipresni už kitus, bet drąsos mylėti, kai patogiau nusisukti. Popiežius primena, kad Kristus sako ne „jūs nugalėsite pasaulį“, o „aš nugalėjau pasaulį“. Jo pergalė – tai pasiaukojančios meilės pergalė. Jis kviečia mus ja dalytis.
Šiandien prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos prisimename, kad gailestingumas turi ir motiniško švelnumo. Kas būdinga motinos meilei? Pastebėti kito skausmą, būti šalia, padėti neprašant atlygio. Šių metų atlaidų tema – „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“. Marija moko, kad ne tik prašytume pagalbos iš jos Sūnaus, bet ir patys taptume pagalba kitiems.
Kitais metais pasaulio jaunimas rinksis Seule. Popiežius Leonas ragina besirengiančius šiam susitikimui neapsiriboti vien kelionės organizavimu, bet pirmiausia parengti savo širdis. Ir tai galioja visiems – tiek vyksiantiems į Seulą, tiek liekantiems namie. Pasirengimas prasideda nuo to, kaip gyvename šiandien.
Grįžkime prie egzamino. Nors klausimus žinome iš anksto, bet šiam egzaminui nepasiruošime, jei mokysimės tik paskutinę naktį. Turime ruoštis kasdien, konkrečiais meilės darbais. Žinoma, gerais darbais Išganymo užsidirbti negalime – jis yra Dievo malonės dovana. Tačiau priimta Dievo meilė turi duoti vaisių.
Todėl kviečiu šią savaitę pastebėti vieną žmogų, kuriam reikia jūsų dėmesio ar pagalbos, ir iš tikrųjų ką nors dėl jo padaryti.
Prašykime Gailestingumo Motinos užtarimo, kad turėtume drąsos mylėti. Tegul Gerasis Ganytojas veda mus savo keliu, kad gyvenimo pabaigoje išgirstume: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (Mt 25, 34).
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas Aušros Vartų atlaiduose, Šv. Mišiose už ateitininkus ir jaunimą