Arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Kristaus, Visatos Valdovo iškilme užbaigiant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę ir užbaigiame Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus. Visą šią savaitę ėjome pas Mariją su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, su padėkomis ir prašymais. Meldėme, kad ji užtartų mus, mūsų šeimas, Bažnyčią ir visuomenę. Šiandienos Evangelija kviečia apmąstyti dar vieną dalyką: ką iš šio susitikimo su Dievo gailestingumu parsinešime į savo kasdienį gyvenimą?
Evangelijoje Jėzus kalba apie Paskutinį teismą, kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir Jo akivaizdoje susirinks visos tautos. Tai galutinis mūsų gyvenimo susitikimas su Kristumi, kuriame atsiskleis, kaip atsiliepėme į Jo meilę.
Galime tai palyginti su egzaminu. Paprastai prieš egzaminą norime žinoti, kokie bus klausimai, kad galėtume gerai pasiruošti. Ir šiandien Jėzus mums iš anksto pasako, kas bus svarbiausia teikiant galutinį mūsų gyvenimo įvertinimą. Egzamino klausimai bus labai konkretūs: ar pavalgydinome alkaną, pagirdėme ištroškusį, priėmėme svetimą, aprengėme stokojantį, aplankėme ligonį ir kalinį?
Vis dėlto, prieš kalbėdami apie Kristų kaip Teisėją, prisiminkime, kas Jis yra mums jau dabar. Pirmajame skaitinyje Dievas per pranašą Ezekielį sako: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu“ (Ez 34, 11). Jis pažada ieškoti paklydusių, grąžinti žūstančias, aptvarstyti sužeistas ir stiprinti silpnąsias. Šis pažadas išsipildo Jėzuje Kristuje, kuris yra Gerasis Ganytojas. Šiandien psalmėje kartojome: „Viešpats – Ganytojas mano: man nieko nestinga“ (plg. Ps 23).
Šie žodžiai nereiškia, kad mūsų gyvenime nebus sunkumų ar kančios. Jie primena, kad Dievas mūsų neapleidžia. Jis pats ateina mūsų ieškoti, rūpinasi mumis ir veda į gyvenimą. Kristus, kuris ateis mūsų teisti, yra tas pats Kristus, kuris pirmas mus pamilo, ieškojo mūsų, atidavė už mus savo gyvybę ir prisikėlė. Jo karaliavimas nėra grindžiamas prievarta ar dominavimu. Jis nugali blogį meile ir pasiaukojimu. Apaštalas Paulius šiandien primena, kad Kristus karaliaus, kol bus nugalėti visi priešai, o paskutinė bus sunaikinta mirtis. Štai kokį Karalių šiandien švenčiame. Jis ne tik valdo visatą, bet ir pažįsta kiekvieną žmogų, ypač tą, kuris kenčia, yra silpnas ar pamirštas.
Todėl Evangelijoje apie Paskutinį teismą Jėzus pasako nuostabius žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kristus taip susitapatina su vargstančiu žmogumi, kad tai, ką padarome vargšui, padarome pačiam Kristui. Vadinasi, susitikimas su Dievu vyksta ne tik čia, bažnyčioje, maldoje ar Eucharistijoje. Jis tęsiasi mūsų santykiuose su žmonėmis, ypač tais, kuriems reikia mūsų pagalbos.
Atkreipkime dėmesį, kad išgirdę Jėzaus atsakymą nustemba ir teisieji, ir tie, kurie liko abejingi. Ir vieni, ir kiti klausia: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme?“ (Mt 25, 37). Jie nesuprato, kad kasdieniame gyvenime turėjo galimybę susitikti patį Kristų. Tai svarbus priminimas ir mums. Kartais laukiame ypatingų Dievo artumo ženklų, tačiau nepastebime Jo žmoguje, kuris yra šalia mūsų. Tai gali būti vienišas kaimynas, sergantis artimasis, sunkumus išgyvenanti šeima ar žmogus, kuris neturi į ką kreiptis pagalbos. Šiandienos Evangelija taip pat primena, kad atsakysime ne tik už blogį, kurį padarėme, bet ir už gėrį, kurį galėjome padaryti, tačiau nepadarėme. Jėzus priekaištauja ne dėl to, kad žmonės būtų sąmoningai Jį skriaudę, bet dėl to, kad jie nepastebėjo Jo poreikių kituose.
Prieš keletą mėnesių Vilniuje vykusio Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso tema buvo „Statome Gailestingumo miestą“. Šis statymas nesibaigė kartu su kongresu. Tai užduotis mums visiems. Šiandienos Evangelija labai konkrečiai parodo, kaip toks miestas statomas. Jis statomas, kai alkstantis gauna maisto, vienišas žmogus sulaukia dėmesio, ligonis – apsilankymo, o svetimšalis – svetingumo. Kai pastebime žmogų, kurį kiti linkę pamiršti, ir padedame jam atgauti viltį bei orumą.
Gailestingumo miestas nėra vien graži idėja ar didelis projektas. Jis kuriamas kasdieniais sprendimais ir darbais. Kiekvienas gailestingumo darbas tampa dar vienu akmeniu šio miesto statyboje. Ir kiekvienas iš mūsų esame kviečiami būti jo statytojais – savo šeimoje, parapijoje, darbo vietoje ir visuomenėje.
Šiandien, užbaigdami Aušros Vartų atlaidus, prisimename Gailestingumo Motinos pavyzdį. Marija mums atskleidžia motinišką Dievo gailestingumo švelnumą – gebėjimą pastebėti kito žmogaus skausmą, būti šalia ir padėti. Šių metų atlaidų tema – „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“. Visą šią savaitę kreipėmės į ją, prašydami pagalbos. Tačiau Marija moko mus ne tik prašyti pagalbos sau, bet ir tapti pagalba kitiems. Marija veda mus pas savo Sūnų, kuris savo gyvenimu parodė, ką reiškia mylėti iki galo.
Sugrįžkime prie egzamino, apie kurį kalbėjome pradžioje. Kristus mums pasakė, kas bus svarbiausia. Tačiau šiam egzaminui neįmanoma pasiruošti paskutinę naktį. Jam ruošiamės kiekvieną dieną – savo pasirinkimais, santykiais ir gailestingumo darbais. Tai Dievo malonės dovana. Tačiau kai iš tikrųjų priimame Dievo meilę, ji pradeda keisti mūsų gyvenimą ir tampa matoma, kai bendraujame su kitais.
Todėl šiandien, pasibaigus atlaidams, parsineškime ne vien gražius prisiminimus ar dvasinę paguodą. Parsineškime konkretų pasiryžimą. Pagalvokime apie žmogų, kuriam galime padėti, kurį galime aplankyti, išklausyti ar padrąsinti. Ir neatidėliokime šio gero darbo.
Kristus, Visatos Valdovas, yra mūsų Gerasis Ganytojas. Jis mus myli, mūsų ieško ir veda į amžinąjį gyvenimą. Prašykime Gailestingumo Motinos užtarimo, kad mūsų tikėjimas duotų vaisių, o gailestingumo darbai susitikę padėtų toliau statyti Gailestingumo miestą. Ir kad gyvenimo pabaigoje, susitikę su Kristumi, galėtume išgirsti Jo žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (Mt 25, 34). Amen