Brangūs Broliai ir Seserys,
Sveikinu visus atvykusius pagerbti Gailestingosios Dievo Motinos Marijos. Džiaugiuosi, kad drauge su Marija pradedame Tikėjimo metus, kuriuos paskelbė Šventasis Tėvas Benediktas XVI tasis savo apaštališkuoju laišku Tikėjimo vartai. Esame susirinkę prie Aušros Vartų, nuo kurių Gailestingoji Dievo Motina yra pasirengusi drauge su mumis leistis į tikėjimo kelionę. Niekas geriau už Mariją nepažino tikėjimo ir negyveno tikėjimu, todėl jos pagalbos mums ypatingai reikia. Minėtame laiške Šventasis Tėvas rašo: Akinama tikėjimo, Marija priėmė Angelo žodį ir įtikėjo žinią, kad ji, klusniai save atiduodama, taps Dievo Motina […] Kupina tokio pat tikėjimo, ji sekė paskui Viešpatį šiam pamokslaujant ir pasiliko su Juo iki Golgotos. Tikėjimu Marija paragavo Jėzaus prisikėlimo vaisių ir, visa įsidėmėdama ir svarstydama savo širdyje, perdavė tai Dvylikai, susirinkusiems su Ja paskutinės vakarienės menėje priimti Šventosios Dvasios.
Marija tikėjimu gyveno visą savo gyvenimą, o ypač nuo Apreiškimo akimirkos. Ji net ir savo Sūnų turėjo priimti tikėjimu. Angelas sakė, kad Viešpats duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo (Lk 1, 32–33). Kokio didelio tikėjimo reikėjo Motinai, kuriai angelas bylojo apie sostą, o Sūnų teko gimdyti gyvulėlius priglaudžiančioje grotoje. Tikėjimas neapleido jos sunkioje kelionėje į svetimą Egipto kraštą. Marija nesuabejojo ir tuomet, kai atradusi Jėzų šventykloje išgirdo Jį sakant: Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? (Lk 2, 49). Be tikėjimo ji nebūtų ramiai priėmusi Jėzaus žodžių: Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina (Mt 12, 50).
Tuomet, kai aplink Jėzų ėmė burtis apaštalų bendruomenė, Marijai tapo brangūs Jėzaus bičiuliai – ji su motiniška meile jais rūpinosi bei juos globojo. Marija girdėjo Jėzų sakantį: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28) ir suprato, kad ji yra visų šių vargstančių ir prislėgtųjų Motina. Per visą savo žemiškąją kelionę Marija turėjo vis iš naujo pakartoti Apreiškimo metu jos ištartus žodžius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38) ir taip vykdyti Dievo valią, bendradarbiauti Jo Išganymo darbe.
Ant Kalvarijos kalno visas tikėjimas sutilpo vienos Marijos širdyje. Visi buvo išsigandę ir nusivylę. Tik ji viena tikėjo, kad Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37), nes taip jai buvo pasakyta Apreiškimo metu ir ji tuo tikėjo. Kad ir kaip visa atrodė beviltiška, ji tikėjo, kad tame, kas vyksta, dalyvauja Dievas, reiškiasi Dievo valia. Todėl, kai mirštantis Jėzus visus savo mokinius – esamus ir būsimus – patikėjo Marijai, ji tapo visų tikinčiųjų Motina. Jai labai tinka apaštalo Pauliaus žodžiai: Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau (Gal 4, 19).
Kaip girdėjome šios dienos evangelijoje, šv. Jonas, kuriam Jėzus nuo kryžiaus paveda ir atiduoda savo Motiną, pasiėmė ją pas save (Jn 19, 27). Jonas gyveno Marijos artume. Jis meldėsi su Marija, valgė, jos klausėsi, šventė Viešpaties slėpinius. Marijos tikėjimas ir jos begalinė meilė Dievui darė nepaprastą įtaką šv. Jono gyvenimui. Tikėjimas yra užkrečiamas ir perduodamas kaip meilės kibirkštis, kaip gyvas liudijimas, kuris atsispindi tikinčiojo gyvenime. Kuo karštesnis tikėjimas, tuo daugiau širdžių užsidega juo. Marija buvo pirmoji tikėjimo kibirkštis, nuo kurios suliepsnojo Bažnyčios tikėjimas.
Jėzus nori, kad kiekvienas mūsų pasiimtume Mariją pas save. Jei išmoksime gyventi Marijos artume, su Marija tartis ir kalbėtis, ji mums taps neprilygstama vadove tikėjimo kelyje. Prašykime Marijos pagalbos geriau suprasti Dievo Žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime; melskime jos motiniškos meilės, kad geriau priimtume Jėzų Eucharistijoje; prašykime patarimo šeimoms, kad sugebėtume pasisemti kantrybės ir atsidavimo, išmoktume su meile vieni kitiems tarnauti. Marija ypač nori ir gali padėti motinoms pasiruošti priimti naują gyvybę ir ugdyti vaikus.
Marija ir šiandien yra tikinčiųjų Motina, mūsų visų Globėja. Tikėjimas, kaip ir viltis, gimsta bei gyvena Bažnyčioje, o Marija yra pirmoji Kristaus mokinė ir Bažnyčios tikinčioji. Tikėdami mes tampame Marijos sekėjais. Marija mus moko, kad tikėjimas yra Dievo dovana, kurią žmogus priima laisva valia. Dievo malonė negali veikti, jei nėra jos priimančio tikėjimo. Kaip lietus nepadeda dygti sėklai, jeigu ji nėra pasėta į žemę, taip ir žmoguje negali veikti malonė, kol jame nėra tikėjimo. Tikėjimas yra visa ko pagrindas. Todėl tikėjimas yra toks brangus Dievui, ir Jis siunčia mums pagalbą, ragina, moko žmogų tikėti ir tikėjimu bendradarbiauti su Juo. Šv. Augustinas gražiai sako: Marija tikėjo, ir joje išsipildė tai, kuo ji tikėjo. Tikėkime ir mes, kad tai, kas joje išsipildė, ir mums išeitų į naudą.
Marija gerai žino, koks galingas yra tikėjimas, todėl jos užtarimo galią pažįstame iš liudytojų, kuriuos pripažįsta Bažnyčia. Liurde Dievo Motina ragino žmones melstis, kad Dievo malonė būtų priimta ir taptų veiksminga. Fatimoje ji perspėjo apie gresiančius pavojus. Gražiausias Motinos Marijos globos pavyzdys yra išgelbėta palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybė, kuomet nusikaltėlio paleista kulka stebuklingai buvo nukreipta. Bažnyčios lobyne saugoma daugybė Motinos Marijos meilės darbų tikintiesiems. Aušros Vartų šventovės sienos nukabintos votais, padėkos ženklais, kurie liudija, kiek daug tylių ir karštų maldų buvo išklausyta. Šie ženklai mums kalba ne tik apie žmonių dėkingumą, bet visų pirma apie jų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo globa bei pagalba.
Šventasis Tėvas mus moko: Tikėti – tai džiugiai ir laisvai pasitikėti Dievo Apvaizdos planu istorijoje, taip, kaip pasitikėjo Abraomas, kaip pasitikėjo Mergelė Marija. Tikime tuomet, kai mūsų protas ir širdis sako „taip“ Dievui, kai išpažįstame, kad Jėzus yra Viešpats. Šitas „taip“ perkeičia gyvenimą, atveria kelius į prasmės pilnatvę, naują, kupiną džiaugsmo ir vilties.
Melskime Dievo Motiną, kad šie Malonės metai pasitarnautų mūsų tikėjimo atnaujinimui. Melskime, kad kuo daugiau vyrų ir moterų, jaunuolių ir vaikų išdrįstų savo gyvenimą grįsti tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu. Pasaulyje, kuriame matome tiek daug nusivylimo ir apatijos, tikintieji teįneša veržlios jėgos ir džiaugsmo, tegul jie tampa Dievo meilės kibirkštimis, nuo kurių užsidegs vis daugiau sužvarbusių širdžių. Gailestingoji Dievo Motina, padėk mums tikėti taip, kaip tu tikėjai ir pasitikėjai Dievo malone ir Jo Apvaizdos vedimu.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas