admin

Per Kalėdas minime Šviesą, kuri atėjo į šį pasaulį. Ir Jono Evangelijoje minima, kad „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Didįjį Penktadienį, po Jėzaus kančios ir mirties, žemę apėmė tamsa, bet po kančios, nevilties ateina Prisikėlimas.

Kai patiriame tamsą, kyla abejonių, ar išvis šviesa dar įmanoma. Tamsa – tai Kristaus mirtis ant Kryžiaus, tamsa – tai kapo duobė, tamsa – tai pasaulis, toliau skęstantis savo nuodėmėse. Tamsa – besitęsiantis karas ir žūstantys Ukrainos žmonės. Turbūt daugeliui norisi klausti, ar dar ilgai tęsis ši tamsa?

Bet Kristus prisikėlė – šviesa nugalėjo tamsą. Jo prisikėlimas neleis mums paskęsti tamsoje. Jis atneša šviesą ir viltį. Kristus pats yra šviesa, kurią pažįstame, pamilstame, gyvename toje šviesoje.

Linkiu šviesių šventų Velykų. Būkime Šviesos vaikai, rinkimės šviesą ir atspindėkime ją kitiems.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, 2023 m. Velykos

Dievo Dvasia ant manęs, kadangi mane Viešpats yra patepęs (Iz 61, 1).

Pateptasis – tai ne tik Jėzus apibūdinimas, tai yra pagrindinis Jo titulas. Kristus graikiškai reiškia pateptasis. Mesijas hebrajiškai reiškia pateptasis. Ir Jis pats prisistato kaip tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia. Nuo Senojo Testamento laikų aliejais patepami kunigai, pranašai ir karaliai. Jie yra paskirti ir įgalinti vykdyti Dievo jiems suteiktą misiją.

Šiandien šventinsim aliejus, kad turėtume įrankius teikti sakramentus Dievo tautai. Bet tas įgalinimas yra ir perkeitimas. Aliejais bus patepamas Anglijoje karalius Karolis III gegužės mėnesį. Tie aliejai, kurie bus naudojami karūnacijoje, specialiai buvo pašventinti graikų ortodoksų ir anglikonų vyskupų Kristaus kape Jeruzalėje.

Aliejai yra skirti įgalinti mus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Dievo valią. Kaip Jėzus, kuris atėjo vykdyti Tėvo valią, o ne savąją. Dievas nuo seno naudoja įvairius įrankius, kad mes, kaip bendradarbiai, galėtume įvykdyti misiją, kuri mums yra suteikta.

Sakramentams naudojama duona ir vynas, aliejus ir vanduo. Bet svarbiausia – tai yra Šventosios Dvasios veikimas, kuris perkeičia duoną ir vyną. Perkeičia ir įgalina mus pačius. Krikštu žmogus yra perkeistas tapti Dievo vaiku. Kunigystės šventimuose per rankų uždėjimą, maldą, aliejų patepimą mes buvome perkeisti būti Dievo kunigais, vykdyti labai ypatingą misiją – vesti Dievo tautą ir kartu su ja keliauti Dievo karalystės link. Esame paženklinti ir įgalinti.

Eucharistinėje maldoje kartojasi frazė „Šventosios Dvasios galia“. Ta galia graikų kalboje yra dynamis (gr. δύναμις), šį žodį mes geriau žinome savo kalba kaip „dinamitas“ – sprogimo galia. Mes pamirštame, kad ją nešame viduje. Visi krikščionys, bet ypatingu būdu – kunigai. Tas patepimas, kurį mes gavome, mus perkeitė.

Žinome tris sakramentus, kurie palieka neišdildomą žymę – Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė. Jie yra mums skirti, kad mes eitume šventumo keliu ir vestume Dievo tautą šventumo keliu. Būtina, kad nepamirštume, jog tuo keliu eidami (kaip išgyvensime per ateinančias dienas), mes irgi nešame mums suteiktą kryžių, mes nešame kartu su Jėzumi jo kryžių. Negalime pamiršti, kad mes tai darome ir tą galią nešame moliniuose induose – mūsų žmogiškume ir mūsų silpnume. Mums reikia tų pačių sakramentų, kuriuos teikiame kitiems, kad liktume ištikimi savo pašaukime.

Šiose Mišiose netrukus atnaujinsime kunigystės pažadus. Tą darome nešdami ir savo nuodėmes, savo neištikimybes kelyje, kuriuo einame. Ir mes nesame pirmi. Šį vakarą, Paskutinės vakarienės Mišiose, prisiminsime didžiulę išdavystę, kurią padarė vienas iš apaštalų – Judas. Atsiminsime, kaip Petras iš baimės išsižadėjo paties Jėzaus. Bet Jis nepalieka mūsų vienų. Kaip ir Petrui po Prisikėlimo Jėzus užduoda klausimą „Ar mane myli?“, taip ir šiandien, atsiliepdami į mūsų kunigystės pažadų klausimus, atsakydami „noriu“ išreiškiame: taip, Jėzau, tu žinai, kad aš tave myliu – nepaisant savo klaidų, savo silpnumų. Ir kartu mūsų santykis su Juo keičiasi. Pora santuokoje kasdien atnaujina pasiryžimą vienas kitam nepaisant sunkumų, bet jų tarpusavio meilė keičiasi metai iš metų. Taip ir mes einame kunigystės kelyje. Mūsų santykis su Jėzumi irgi keičiasi, auga, gilėja.

Atnaujinant pažadus šiandien – mums vienas iš svarbių priminimų, kad ne tik mes sakome Jėzui: žinai, kad aš tave myliu, bet ir Jis primena mums, kad Jis mus myli, kad Jis mus pasirinko šiai misijai pagal savo valią, o mes sutikome eiti tuo keliu. Ir aš kaip jūsų vyskupas noriu šiandien dar kartą jums padėkoti, kad nežiūrint sunkumų, nežiūrint nuovargio kas dieną atsikeliate ir pasakote Jėzui: taip, toliau tarnausiu, nes, Viešpatie, žinai, kad tave myliu.

Klausimų šiandien mažiau nei šventimų dieną: ar norite atnaujinti, ar norite dar labiau susivienyti su Viešpačiu Jėzumi? Jis traukia mus vis giliau į santykį su Juo. Tai, kas buvo pasakyta apaštalams per Paskutinę vakarienę, yra taikoma ir mums: „Jus aš draugais vadinu.“ Mes esame kviečiami ne tik būti tarnais, mes esame kviečiami būti artimais Jėzaus draugais. Tai reiškia su Juo kasdien nešti kryžiaus naštą, bet kartu nenuleisti akių nuo Prisikėlusiojo šlovės spindesio ir jo mums teikiamos ramybės.

Santykis su Jėzumi yra pirmas dalykas, o tai, ką mes darome Dievo tautai, – yra antrasis: aukoti Mišias, kitas pamaldas, skelbti Dievo žodį, nuoširdžiai rūpintis sielomis sekant Kristaus pavyzdžiu. Iš artimo santykio per maldos gyvenimą esame kviečiami drąsiai žengti į dvasinės kovos lauką ir rūpintis sužeistaisiais, dažnai karo lauko ligoninės sąlygomis, kaip mini Šventasis Tėvas. Būti, kaip giedosime prefacijoje, pasiruošę gyvybę už Kristų ir žmonių išganymą atiduoti. Tą mes pasižadėjom savo kunigystės šventimų dieną, tą mes atnaujiname ir šiandien. Patepti būti kunigais, aukojančiais auką, ir patys būdami ta auka, užtardami maldoje ir teikdami sakramentus. Mes patepti būti pranašais, mokytojais, Dievo Karalystės šaukliais. Mes esame patepti tarnauti.

Šiomis dienomis išgyvensime naujai Velykų slėpinį ir tai mums primins, kad giliausioje tamsoje negalime pamiršti, kad Šviesa nugali. Kad Šviesa nugalėjo tamsą, kad Kristus nugalėjo mirtį ir duoda jėgų Šventosios Dvasios galia vykdyti mums patikėtą krikščionio ir kunigo misiją. Atverkime savo širdis, kad Viešpaties Dvasia ir Jo galia atnaujintų mūsų kunigystę šiandien. Ir atnaujintų Šventosios Dvasios veikimu kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris mus pašaukė, patepė ir siunčia į šį pasaulį, kad Jis galėtų visą pasaulį išgelbėti. Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas Krizmos šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2023 m. balandžio 6 d.

Balandžio 3 dieną arkivyskupas Gintaras Grušas dalyvavo mitinge Katedros aikštėje, skirtame Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose žuvusiems atminti. Ukrainai palaikyti mitingai Katedros aikštėje vyksta kiekvieną pirmadienio vakarą.

Kalbėdamas arkivyskupas ragino pasitikėti Dievu ir daryti tai, kas priklauso nuo mūsų. Taip pat pakvietė maldai už Ukrainos tautą ir jos žmones.

Malda, kurią dar karo pradžioje pasiūlė Vilniuje tarnaujantys vienuoliai ukrainiečiai bazilijonai:

Mūsų Viešpatie Dieve, Tu išklausei Mozę, kai jis iškėlė į Tave rankas, ir stiprinai Izraelio tautą kovoje su amalekiečiais: davei ginklų Jozuei eiti į mūšį ir saulei įsakei sustoti.
Ir dabar, Viešpatie, išgirsk mus, Tau besimeldžiančius.

Savo jėga stiprink pamaldžią ukrainiečių tautą, palaimink jos darbus, padidink jos šlovę pergale prieš priešą.
Savo visagale dešine stiprink Ukrainos valstybę, apsaugok kariuomenę, siųsk savo angelą stiprinti Ukrainos tautos gynėjų, duok jiems visko, ko prašo savo išganymui.
Panaikink priešiškumą ir įtvirtink taiką. Ištiesk, Viešpatie, savo neregimą dešinę, kuri Tavo tarnus visuose dalykuose užtaria.
O tiems, kuriems Tavo valia skirta paaukoti gyvybę kare už krikščionių tikėjimą, Ukrainos pamaldžius žmones ir valstybę, atleisk nuodėmes ir Tavo teisingo atpildo dieną įteik nemirtingumo vainikus.

Nes Tavo yra valdžia, karalystė ir galia, iš Tavęs visi mes gauname pagalbą, pasitikime Tavimi ir garbiname Tave – Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

****

МОЛИТВА, КОЛИ БАТЬКІВЩИНА В НЕБЕЗПЕЦІ

Господи Боже наш, Ти вислухав Мойсея, коли він простягав до Тебе руки, і народ ізраїльський зміцнив на амаликитян, озброїв Ісуса Навина на битву та повелів сонцю спинитися. 

Ти й нині, Владико, почуй нас, що молимося до Тебе. Зміцни силою Твоєю побожний народ наш, благослови його справи, примнож славу його перемогою над ворогом, зміцни всемогутньою Твоєю правицею нашу державу, збережи військо, пошли ангела Твого на зміцнення захисників народу нашого, подай нам усе, що просимо для спасіння; примири ворожнечу і мир утверди. Простягни, Господи, невидиму правицю Твою, яка слуг Твоїх заступає в усьому. Тим же, кому судив Ти покласти душу свою на війні за християнську віру, побожний народ наш і державу, прости їхні провини і в день праведної Твоєї відплати подай вінці нетління. 

Бо Твоя є влада, Царство і сила, від Тебе допомогу всі приймаємо, на Тебе надію покладаємо і Тобі славу возсилаємо, Отцю, і Сину, і Святому Духові, нині, і повсякчас, і на віки віків. Амінь.

Jūsų Šventenybe,
Seimo pirmininke,
Ministre pirmininke,
Eminencijos ir Ekscelencijos,
Europos parlamento ir Seimo nariai,
Ponios ir ponai,
Bičiuliai,

Didelė garbė dalyvauti šioje reikšmingoje konferencijoje, kurioje aptariama religinių bendruomenių reakcija į konfliktus ir į karo rykštę. Dėkoju konferenciją surengusiems valdžios pareigūnams ir Europos Parlamento nariams, o ypač dėkoju Jo Šventenybei Patriarchui Baltramiejui, kurio dalyvavimas suteikia šiai diskusijai dar daugiau svarbos ir vertės.

Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjo plataus masto Rusijos agresija prieš Ukrainą, mes čia, Europos širdyje, susidūrėme su būtinybe spręsti visiškai naują situaciją.

Kaip krikščionys mes žinome, kad taika nėra vien tik karo nebuvimas, ji reikalauja pagarbos ir gyvos bendrystės su kiekvienu iš mūsų kaimynų. Vienintelis kelias pirmyn yra per atleidimą ir susitaikymą, o tikrąją taiką kuria tik meilė.

Tačiau žiaurumai, kurių liudininkais tampame, kasdien mums meta iššūkį. Aštuoni milijonai žmonių tapo šalies viduje perkeltaisiais asmenimis, daugelis kirto Ukrainos sienas, ieškodami prieglobsčio užsienyje. Kol kas neįmanoma suskaičiuoti, kiek vaikų buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti svetur, o didėjantis našlaičių skaičius, taip pat nekaltų vaikų žūtys ir toliau drasko mūsų širdis. Mus slegia didžiulės destrukcijos vaizdai ir karo atneštos aukos.

Šiandien susiduriame su naujos rūšies karu. Nors jau seniai nuogąstaujame dėl branduolinės grėsmės, kai kuriais atžvilgiais šio karo ginklai yra ne mažiau siaubingi. Susiduriame su „hibridiniu karu“ – t. y. karu, kuris vykdomas ne tik tradiciniais kariniais ginklais, bet ir informaciniu karu, po to ir ekonominiu karu, taip pat teroro aktais. Tačiau tai nėra ir negali būti religiniu karu.

Mums ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad karo naratyvą nuspalvino religinis atspalvis. Maskvos patriarcho Kirilo karingos homilijos mus pribloškė. Kartu mus guodžia daugelio taikos vyrų pozicija.

Jau 2022 m. kovo 13 d., nepraėjus nei mėnesiui nuo konflikto pradžios, Popiežius Pranciškus po Viešpaties Angelomaldos pareiškė: „Dievas yra tik taikos, ne karo Dievas, o tie, kurie remia smurtą, išniekina jo vardą. Dabar tyliai melskimės už tuos, kurie kenčia, ir prašykime, kad Dievas atverstų širdis tvirtam taikos siekiui.“ Iš Maskvos patriarchato ir tų seseriškų bažnyčių, kurios nesutinka nei pritarti karui nei palaiminti jį, pareiškimų žinome, kad karas Ukrainoje taip pat yra ekumeninio susiskaldymo priežastis.

Prieš dvejus metus Konstantinopolio Visuotinis Patriarchatas paskelbė dokumentą „Už pasaulio gyvenimą. Ortodoksų Bažnyčios socialinio etoso link“. Tai pirmasis socialinės doktrinos santrauka, parašyta Ortodoksų pasaulyje. Tame tekste parašyta, kad nedviprasmiškai smerkdama bet kokį smurtą, ji vis dėlto pripažįsta tragišką būtinybę individams, bendruomenėms ar valstybėms, pasitelkiant jėgą, gintis nuo tiesioginės smurto grėsmės, tačiau sistemiškai neapibrėžia „teisingo karo“ sąvokos.

Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos santraukoje skaitome, kad agresyvus karas iš esmės yra amoralus. Tragišku atveju, kai toks karas prasideda, užpultos valstybės vadovai turi teisę ir pareigą organizuoti gynybą netgi panaudodami ginkluotą jėgą. Kad toks jėgos panaudojimas būtų teisėtas, jis turi atitikti tikslius požymius, pradedant tuo, kad turi būti įrodyta, jog visos kitos priemonės, kuriomis galima nutraukti puolimą, yra nepraktiškos arba neveiksmingos.

Skaitant šias ištraukas Ukrainoje vykstančio agresyvaus karo akivaizdoje, į galvą ateina mintis, kad galima siekti socialinės doktrinos, kuri integruotų ortodoksų ir katalikų požiūrį, taip suteikiant dar tvirtesnį pagrindą šiai praktinei vienybei, kurią patiriame šio karo metu.

Apmąstydami karą Ukrainoje, negalime nepastebėti, kad veikiant visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų tarybai buvo pradėtas tikrasis gailestingosios meilės ekumenizmas, nes kare viskas – net susiskaldymai tampa antraeiliais dalykais. O mūsų, tikinčių vyrų ir moterų, užduotis yra paversti išskirtinę vienybę, kuri realizuojama krizės metu, ilgalaikiu brolišku bendradarbiavimu, vedančiu mus pirmyn ekumeniniu keliu.

Tai ženklai, kuriuos reikia perskaityti. Šiandien, labiau nei kada nors anksčiau, krikščionių vienybė yra svarbiausias tikslas siekiant užtikrinti tikrą europiečių vienybę. Krikščionių vienybė iš tiesų galėtų padėti per atleidimą įveikti istorijos žaizdas, kurios vis dar gyvos mūsų išvargintose žemėse ir ypač tokiose kaip Ukraina, kuri istoriškai buvo tiltu tarp rytų ir vakarų.

Jei krikščionys būtų vieningi – nebūtų skelbiami teisingi karai, būtų tik taikos teisingumas. Jei krikščionys būtų vieningi – pati Europa būtų darnesnė, grindžiama tomis krikščioniškomis vertybėmis, kurias pasaulis nori paneigti, bet kurios egzistuoja ir yra gyvos kiekvienoje Europos tautoje.

Todėl siekdami ekumeninėje kelionėje būtino supratimo ir pažinimo, greta gailestingosios meilės ekumenizmo turime įkūnyti krikščioniškąjį pašaukimą, galintį įveikti bet kokį karo naratyvą. Visi esame broliai ir seserys, Fratelli tutti.

Mūsų ekumeninės pastangos, mūsų tarpusavio supratimas, mūsų klausimai apie tai, kaip būti krikščionimis karo apskritai ir šiuolaikinio karo metu, yra beprasmiai, jei nepradedame nuo pagrindinio šaltinio, iš kurio geriame, mus vienijančio tikėjimo Jėzumi Kristumi.

Jėzuje, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, skirtumai yra išgydomi. Būtent Jo žodžio skleidime randame jėgų susitaikyti net su priešais ir, nepaisant tūkstančių sunkumų, kurti teisingesnį pasaulį.

Ir jei krikščioniškosios konfesijos karo metu turi laikytis vienos perspektyvos, tai yra būtent ta, kad savo pamoksluose reikia vėl iškelti Kristų. Jėzuje mes suprantame gilų žmogaus orumą ir kartu su Jėzumi žinome, kad joks karas negali būti išeitis. Mums reikia, kad atsivertų širdys, mums reikalingas susitaikymas, tačiau, kad tai įvyktų, turime ir toliau melstis. Melstis ir darbuotis dėl taikos stebuklo.

Dėkoju!

Arkivyskupas Gintaras Grušas