Gerbiami iškilmės svečiai, broliai ir seserys!
Praėjusiais metais minėjome tūkstantį metų nuo dienų, kai Europa sužinojo esant Lietuvą ir Lietuva sužinojo esant Europą. Tiesa, keliautojai, geografai ir istorikai, pavyzdžiui, Tacitas, kur kas anksčiau minėjo Baltijos pakrantėje gyvenančias darbščias gentis. Tačiau tik šventojo Brunono Kverfurtiečio misija leido lietuviams susitikti su Europos civilizacija, kaip ją šiandien suvokiame. Žinia apie lietuvio Netimero ir jo pavaldinių krikštą pasiekė Europą kaip žinia apie krikščioniškosios oikumenos plėtrą. Evangelijos nešėjų kraujas tapo sėkla, iš kurios išaugo dalijimasis vertybėmis ir pažangos vaisiais.
Lietuva jau šešis šimtus metų save nuosekliai suvokia kaip krikščionijos dalį. Tačiau šis ryšys ir priklausomybė Europai nėra geografinė konstanta – ją būtina puoselėti, apmąstyti, suteikti šiandienes kultūrinės tapatybės formas. Antai Lietuvos vyskupai 2009-uosius buvo paskelbę „Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai“ jubiliejiniais metais. Deja, pasaulietinėje viešumoje gerokai stigo aiškesnio įvardijimo, o drauge ir gilesnio plačiosios visuomenės, susivokimo, kas yra minima bei švenčiama. Todėl džiaugiuosi iniciatyva suteikti istoriniame Vilniaus centre esančiai gatvei „Šv. Brunono“ pavadinimą. Viliuosi kad šis kuklus paminklas padės formuoti brandesnę istorinę atmintį, primins ne tik jo, bet ir visų sąmoningų krikščionių, mūsų tėvų ir senelių auką.
Saksonijos didikų sūnaus Brunono iš Kverfurto širdį Šventoji Dvasia uždegė Evangelijos ugnimi. Jis tapo benediktinų judėjimo dalyviu ir pasiryžo nešti šią ugnį į europiečių nepažintus kraštus. Kristaus amžiaus sulaukusiam vyrui Popiežius Silvestras II pavedė vadovauti Evangelijos skleidimui Rytų Europoje, o Magdeburgo ganytojas įšventino jį misijų arkivyskupu. Vengriją, Kijevą ir Lenkiją apkeliavusio Brunono žingsnius Dievo valia nukreipė mūsų krašto link. Evangelijos Žodžio sėkla, pasiekusi lietuvių tautą ir aplaistyta už tikėjimą kritusiųjų krauju, ilgai gulėjo žemėje, bet nesunyko. Rūpestis Krikštu pelnė karališką karūną Mindaugo valstybei. Geroji Naujiena galutinai priimta Jogailos ir Vytauto pastangomis. Lietuva, jauniausioji Bažnyčios dukra Europoje, ilgainiui tapo ir viena ištikimiausiųjų.
Vis dėlto, kokia bebūtų gili tradicija ir gražus tėvų paveldas, Viešpats ieško Dievo Karalystės statytojų čia ir dabar. Krikšto pažadas – atverti Amžinojo gyvenimo vartus – šių dienų pasauliui tampa tikrove tik per šių dienų žmones. Kiekvieną iš Jūsų Dievas kviečia apaštalauti ir praplėsti krikščionišką erdvę, kuri grėsmingai siaurėja net daugelio pakrikštytųjų širdyse. Istorikai ne kartą svarstė, kaip susikalbėjo, kokiais ženklais susirodė šv. Brunonas su mūsų protėviais. Sakyčiau, vargu, ar jų pokalbis buvo daug sunkesnis, nei mūsų dienų dialogas tarp tikinčiojo ir tų, kurie išsižadėjo krikščioniškų Europos šaknų. Išversti Gerąją Naujieną į šių dienų kalbą – tai iššūkis kiekvienam, kuris drįsta prisiimti atsakomybę už tikrųjų vertybių puoselėjimą.
Šv. Brunonas pakeltas į altoriaus garbę, nes nešė Kristaus Žinią ir buvo dėl Jos nukankintas. Lietuva pakilo į Europos kraštų bendriją, kai įstengė Viešpatį sutikti, pasistiebti Jo link. Žodis pasistiebti čia labai tinka, nes priėmusi Evangeliją tauta tarsi vaikas, priaugęs savo namų palangę, pažvelgia į plačią erdvę. Ne tik Europos erdvę, bet ir anapusinę tikrovę, laukiančią žemiškosios kelionės pabaigoje. Dėkodamas visiems, kurie prisidėjo prie ženklo pirmajai krikščionių misijai Lietuvoje atminti, linkiu nepailstant stiprinti tautos atmintį, jos tradicinę tapatybę ir meldžiu Jums Dievo palaimos.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas