Spalio 15–16 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė konferencija
Šv. Augustinas: tradicijos, kontekstai, interpretacijos
Tarp renginio organizatorių – Vilniaus ir Fribourgo universitetai, Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šveicarijos generalinis konsulatas ir Prancūzų kultūros centras.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Edvardas Rydzikas konferencijos pradžioje perskaitė į užsienį išvykusio kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimą:
Šv. Augustino gimimo sukaktis – didelis įvykis, kurį šiais metais mini krikščionys įvairiuose pasaulio kraštuose. Labai džiaugiuosi, kad, popiežiaus Celestino I žodžiais tariant, „didžiausias Bažnyčios Mokytojas“ yra pagerbiamas ir Vilniuje. Pagerbiamas ypatingai – mokslinga tarptautine konferencija „Šv. Augustinas: tradicijos, kontekstai, interpretacijos“, bylojančia, kad krikščioniškos minties saitai tarp Lietuvos ir kitų Europos kraštų yra tvirti bei gyvybingi.
Šiandien mus čia, Vilniuje, nuo šv. Augustino Afrikoje skiria didžiulis laiko ir erdvės atstumas. Ar jo patirtis vis dar mums vertinga? Nedvejodami atsakytume teigiamai: jo paties skvarbiai atskleista savoji krikščionybės pasirinkimo istorija ir daugybė kitų veikalų – neišsemiamas krikščionių dvasingumo, religinio gyvenimo, buvimo pasaulyje, vienuoliškos ir ganytojiškos veiklos apmąstymų lobynas.
Paminėkime vieną kitą ir šiandien svarbią šv. Augustino pamoką. Kaip žinia, jo motina šv. Monika buvo karšta krikščionė, bet tėvas Patricijus labai abejingas tikėjimui. Būsimojo vyskupo vaikystės namai nebuvo karšto pasišventimo Jėzui ir Katalikų Bažnyčiai židinys. Tėvai planavo savo gabiajam sūnui kitokią, retorikos mokytojo – šiandien sakytume žurnalisto ar advokato – karjerą Tikėjimui abejingame pasaulyje. Argi tai nepanašu į daugybės Lietuvos šeimų planus? Tačiau, jei tik Dievas nori, šventiesiems gimti gera bet kokia žemė.
Šv. Augustinas ilgai priklausė pavojingai manichėjininkų sektai, kurią persekiojo valstybė ir smerkė Bažnyčia. Pas manichėjininkus jį traukė patogus deterministinis mokymas apie kosminių gaivalų viršenybę asmeninio pasirinkimo tarp gėrio ir blogio atžvilgiu. Kelias, kuriuo eidamas šv. Augustinas išsivadavo iš sektos apžavų, perteiktas Išpažinimuose, galėtų būti sąžiningo Dievo ieškojimo pavyzdžiu daugeliui jaunuolių, kurie tariasi radę gyvąjį Dievą šiandienėse sektose. Apie tai rašė popiežius Pijus XII Apaštališkajame laiške (AAS 46 (1954), 513–517), paskelbtame minint ankstesnį Bažnyčios Mokytojo jubiliejų: „Nemažiau naudinga atidžiai svarstyti Hipono vyskupo raštus ir tiems, kurie klaidų takais nuklydo toli nuo katalikų mokymo, bet trokšta ir alksta tiesos. Visus juos Augustinas guodžia tokiais meilingais žodžiais: ‘Tepyksta ant jūsų tie, kas nežino, koks sunkus darbas yra rasti tiesą ir kaip sunku saugotis paklydimo… Bet aš, kuris ilgai ir toli klajojau, vis dėlto moku pagarbiai žiūrėti į nuoširdumą, įgyjamą ne tuščias pasakas pasakojant…, aš, kuris į visus jus įsisenėjusiu įpročiu įvėlusius ir kaustančius pramanus smalsiai gilinausi, įdėmiai jų klausiausi ir neprotingai tikėjau, … aš visai negaliu ant jūsų pykti’ (Contra ep. Manichaei II–III, 2–3).
Jaunajam Augustinui atsivėrė sodrus pasaulietinis gyvenimas. Prestižinės pareigos imperatoriaus dvare Milane, garbingų bičiulių draugija, puikios tolimesnės karjeros perspektyvos – svaiginanti sėkmė neturtingam provincialui. Dažnam tai būtų viso gyvenimo svajonė. Bet jis pro pasaulio triukšmą išgirdo Dievo balsą ir pasirinkęs vienuolio, kunigo, vyskupo gyvenimą rašė: „sau mus [Dieve] sukūrei, ir nerami mūsų širdis, kol Tavyje nenurimsta“ (Conf. 1, 1, 1). Šventasis liudijo savo asmeninę patirtį pamoksluose kalbėdamas: „Esi pašauktas ne žemę apglėbti, bet dangų pasiekti, esi pašauktas ne žemiškai laimei, bet dangiškai, ne laikinei sėkmei, nepatvariai ir nykstamai gerovei, bet amžinam gyvenimui angelų draugijoje“ (Serm. 296, VI, 7).
Kasdieniais sielovados darbais ir raštais jis paliko mums beatodairiškos meilės Dievui ir artimui pavyzdį. Gilus, aistringas ir kūrybingas mąstytojas ėmėsi ne tik didžių, bet ir pačių mažiausių Bažnyčios reikalų. Šiandien gal kas sakytų, kad intelektualo talentas ir laikas buvo švaistomi perdėm menkoms užduotims. Bet toks buvo paties šv. Augustino pasirinkimas: „Mano sunkio jėga – meilė, tai ji mane traukia ten, kur traukia“ (Conf. 13, 9, 10). Jis suvokė meilę labai konkrečiai ir dėjo ją viso krikščionių ir krikščioniško gyvenimo pamatan: „Mylėk, ir daryk, ką nori. Jei tylėtum, tylėk iš meilės, jei šauktum, šauk iš meilės, jei taisytum, taisyk iš meilės, jei atleistum, atleisk iš meilės: tebus tavyje meilės šaknis, iš tokios šaknies tik gera tegali kilti“ (Tract. in ep. Johan. 7, 8). Mums tiesiogiai pasiekiami šv. Augustino meilės vaisiai – nesuskaičiuojamos jo knygos. Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „tiek tyrinėtas ir tyrinėjamas filosofinis, teologinis, dvasinis Augustino mokymas…, jo mokymas apie Bažnyčią… drauge nuolankus ir žėrintis, pirmiausiai kalba apie Kristų ir meilę“ (AAS 74 (1982), 800).
Įsidėmėtina popiežiaus Paulius VI mintis, kad šv. Augustino mokymas sutelkia ištisą Antikos tradicijų lobyną ir iš jo plaukia mintys, kurios pakreips visą vėlesniųjų amžių Bažnyčios mokymą (cf. AAS 62 (1970), 426). Šv. Augustinas nepaprastai stipriai paveikė ir šiandien nuolatos veikia Bažnyčios gyvenimą. Jis veikia visą Vakarų mąstymo tradiciją bei kultūrą. Tai liudija šiandienė Vilniaus ir Fribūro universitetų surengta Augustino tyrinėjimų konferencija. Sveikinu jos organizatorius ir dalyvius, linkėdamas gražių vaisių, prasmingų pastangų suprasti bei įprasminti didžio Bažnyčios Mokytojo paveldą.