Brangūs Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso dalyviai,
brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien Vilniaus širdyje prasideda šeštasis Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Jis neatsitiktinai prasideda būtent per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Eucharistija yra pats Dievo Gailestingumo centras. Eucharistijoje Kristus ne tik kalba apie meilę. Jis pats save atiduoda. Jis maitina, gydo ir perkeičia savo tautą.
Šiandien per Vilniaus gatves eis ne idėja, ne simbolis, ne sena religinė tradicija. Šiandien per miestą eis gyvas Kristus. Tas pats Kristus, kuris per Paskutinę vakarienę pasakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Tas pats Kristus, kuris nešė kryžių Jeruzalės gatvėmis. Tas pats Kristus, kuris po prisikėlimo parodė apaštalams savo žaizdas (plg. Jn 20, 24–29). Tas pats Kristus, kuris šiame mieste šv. Faustinai apsireiškė kaip Gailestingumo Viešpats.
Šiandienos pirmajame skaitinyje Mozė primena Izraeliui kelią per dykumą. Dievo vedama tauta patyrė alkį, troškulį ir trapumą, kad suprastų, jog žmogus gyvas „ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“ (Įst 8, 3).
Ir šiandien žmogus išgyvena savotišką dykumą: turime daug technologijų, daug informacijos, daug galios ir kartu – daug vienatvės, nerimo ir vidinio alkio.
Popiežius Leonas XIV enciklikoje Magnifica Humanitas rašo: „Gyvasis Dievas nužengia į mūsų istoriją tam, kad išlaisvintų mus iš visų vergystės formų. Jis prisiima mūsų silpnumą ir paverčia jį išganymo vieta“ (232).
Štai kas yra Dievo gailestingumas. Dievas neapeina žmogaus žaizdų. Jis į jas įeina. Kristaus žaizdos tampa gyvybės šaltiniu. Eucharistija yra Gailestingumo sakramentas. Ne todėl, kad ją priima tobuli žmonės. Bet todėl, kad joje Kristus maitina ir perkeičia silpnuosius, pavargusius, nusidėjėlius ir ieškančius.
Šv. Faustina „Dienoraštyje“ užrašė Jėzaus žodžius: „Kuo didesnis skurdas, tuo daugiau turi teisės į mano gailestingumą“ (1182).
Eucharistija gimsta išdavystės naktį. Apaštalas Paulius primena: „Tą naktį, kurią buvo išduotas…“ (1 Kor 11, 23). Būtent tada Kristus duoda save kaip gyvybės duoną.
Šiandien apaštalas Paulius taip pat sako: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas“ (1 Kor 10, 17). Eucharistija ne tik maitina atskirus žmones. Ji kuria Bažnyčią. Iš išsibarsčiusių žmonių sukuria vieną kūną.
Mūsų kongreso tema – „Statome Gailestingumo miestą“ – nėra pirmiausia apie pastatus ar struktūras. Tikrasis Gailestingumo miestas statomas iš žmonių, perkeistų Dievo meilės. Popiežius Leonas XIV rašo: „Viešpats dovanoja save Eucharistijoje ir suburia Bažnyčią, kad Jo auka taptų vienybės principu ir naujo gyvenimo šaltiniu“ (Magnifica Humanitas, 234). Eucharistiją ne tik priimame. Eucharistija perkeičia mus į tai, ką priimame. Kristus stato Save iš mūsų. Jis daro mus savo Kūnu pasaulyje. Todėl galima sakyti: jūs esate Gailestingumo miestas. Ir šiandien tai matysime eidami Eucharistinėje procesijoje per Vilniaus gatves.
Eidami per miestą sustosime pasimelsti stotyse, kurios primena miesto žaizdas ir kartu liudija išgydymą. Katedra sovietmečiu buvo paversta muziejumi ir koncertų sale. Netgi svarstyta ją paversti traktorių fabriku. O šiandien Kristus vėl išeina iš Katedros kaip gyvas Viešpats. Šventųjų Jonų bažnyčia stovi universiteto erdvėje, kurioje ilgus metus buvo diegiamas marksistinis ateizmas. Ten, kur mėginta kurti pasaulį be Dievo, šiandien vėl skamba Evangelija. Šv. Kazimiero bažnyčia buvo paversta ateizmo muziejumi, Kristus iš jos buvo išstumtas, bet vėl sugrįžo. Aušros Vartus planuota nugriauti, tačiau ši Gailestingumo Motinos šventovė liko stovėti kaip ženklas, kad Dievo gailestingumo negalima sunaikinti. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia Rojaus gatvėje buvo paversta kalėjimu. O dabar šalia jos – pagrindinė kongreso vieta.
Taigi visa Eucharistinė procesija bus ne tik kelionė per miestą. Tai kelionė per mūsų istoriją. Per tautos žaizdas. Per mūsų pačių žaizdas. Ir šioje kelionėje Kristus eina kartu su mumis. Jis eina, kad išlaisvintų žmogaus širdį.
Prisikėlęs Kristus lieka su savo žaizdomis. Tomas atpažįsta Jėzų būtent iš žaizdų (plg. Jn 20, 24–29). Tačiau dabar jos ženklina ne mirtį. Jos tampa gyvybės šaltiniu. Šv. Faustina užrašė tokius Jėzaus žodžius: „Iš visų mano žaizdų kaip iš versmių liejasi gailestingumas sieloms, bet mano širdies žaizda yra neišmatuojama gailestingumo versmė“ („Dienoraštis“, 1190).
Iš pervertos Kristaus Širdies teka kraujas ir vanduo (plg. Jn 19, 34). Iš ten gimsta Bažnyčia. Iš ten teka sakramentai. Iš ten sklinda Gailestingumo spinduliai. Todėl mūsų misija nėra tik kalbėti apie gailestingumą. Mūsų pašaukimas – leisti Gailestingumui tapti kūnu mumyse. Faustina meldėsi: „Trokštu visa persikeisti į Tavo gailestingumą ir būti gyvu Tavo atspindžiu“ („Dienoraštis“, 163).
Brangūs broliai ir seserys, po Mišių sustosime į Eucharistinę procesiją. Ji nėra praeities nostalgija. Tai Kristaus pergalės eisena. Tai ženklas, kad prisikėlęs Viešpats ir šiandien eina su savo tauta ir yra savo tautoje. Tegul šiandien Eucharistijoje priimtas Kristus padaro kiekvieną iš mūsų gyvu Gailestingumo miesto akmeniu. Tegul Jo gailestingumas gydo mūsų žaizdas. Tegul Jo Kūnas perkeičia mūsų širdis. Ir tegul pasaulis, žvelgdamas į Bažnyčią, atpažįsta gyvąjį Gailestingumo veidą. Amen.
+Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. birželio 7 d. Devintinių iškilmėje Vilniaus Katedros aikštėje, prieš Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso atidarymą.