„Atėjau ne panaikinti įstatymo, bet įvykdyti“, – skelbia Viešpats šios dienos Evangelijoje. Minėtas įstatymas – tai Senojo Testamento palikimas, kurį Dievas davė išrinktajai tautai.
Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip Dievo tauta, išlaisvinta iš Egipto vergijos ir po ilgos kelionės per dykumą pagaliau pasiekusi pažadėtąją žemę, gauna paskutinius Mozės pamokymus ateičiai. Didysis tautos vadas primena per ilgus metus duotas gaires, kurių laikydamasi tauta galės džiaugtis naująja laisve ir klestėti. Mozė, bebaigiantis gyvenimo kelionę ir per įvairius sunkumus vedęs jam paskirtą tautą, kaip tėvas primena tautai esminius dalykus prieš pradedant sėslų gyvenimą pažadėtame krašte.
Tos pačios skaitinyje girdėtos pamokos aktualios ir mums šiandien, nes byloja apie laisvės dovanos išsaugojimą.
Šiandien girdėjome, kaip Mozė sakė Izraelio tautai: „Tad saugok save ir būk dėmesinga! Nepamiršk nutikimo, kurį pamatei savo akimis, ir žodžių, kuriuos išgirdai. Jų neišleisk iš širdies per savo gyvenimą.“
Būtina save saugoti ir būti dėmesingiems, kad neprarastume laisvės dovanos. Besidžiaugdami laisvės vaisiais, galime labai lengvai pamiršti jų kainą, – ne tik kokias kliūtis reikėjo įveikti, kad iškovotume laisvę, bet ir kokius reikalavimus turime vykdyti, kad ją išsaugotume. Budėti – tai ne tik stebėti tarptautinę situaciją, turėti kariuomenę. Budėti – tai ir saugoti savo širdį, kad ji neapsnūstų gyvenimo malonumuose ir nesiektų vien materialaus gėrio.
„Nepamiršk nutikimo, kurį pamatei savo akimis, ir žodžių, kuriuos išgirdai.“
Mozė kviečia savo tautą prisiminti viską, ką ji buvo patyrusi per keturiasdešimt metų nuo to laiko, kai išsilaisvino iš Egipto vergovės. Mūsų tautos laisvės kelias irgi pažymėtas Dievo vedimo ženklais. Po ilgų įvairios rezistencijos metų nuvilnijusi Sąjūdžio banga atnaujino tautos ryžtą siekti laisvės. Stiprėjantis laisvės troškulys sužlugdė Sovietų Sąjungą. Nors jos paskutinis pasispardymas pareikalavo kraujo ir aukų, aukotis pasirengę savanoriai suplaukė ginti tėvynės, kad įgyvendintų laisvos Lietuvos svajonę.
Žvelgdami į ateitį ir ją kurdami, visada prisiminkime nueitą kelią ir jo pamokas. Žydų tauta savo išlaisvinimą prisimena kiekvienais metais švęsdami Velykas (hebrajiškai Pesach)– per vakarienės ceremoniją mini naktį, kurią Dievo ranka juos išvedė iš Egipto. Krikščionys mini Velykų tridienį, kai per Viešpaties kančią, mirtį ir prisikėlimą mums buvo atidaryti vartai į Dangaus karalystę.
Žydų tautos didysis įstatymas, randamas šiandien skaitytoje Mozės Pakartoto įstatymo knygoje, kviečia daryti tą patį: „Neišleisk iš širdies per savo gyvenimą.“ Tą patį didįjį įstatymą kartoja Jėzus, tik prideda, kad reikia mylėti artimą kaip save patį.
„Klausykis, Izraeli!
VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.
Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi,
visa siela ir visomis jėgomis.
Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6,4-9).
Dievo įsakymas – kvietimas mylėti – yra mūsų kelrodis ir laisvės garantas. Mūsų tikroji laisvė priklauso būtent nuo jo.
Mes taip pat turime budėti ir nuolat pasitikrinti, ar einame teisinga linkme, ar mūsų pagrindinis įstatymas tebėra mylėti? Atgavus Nepriklausomybę buvo sukurta nauja teisinė sistema, suderinome ją su Europos Sąjunga. Mūsų teisinė sistema turi tarnauti bendram gėriui ir kiekvieno piliečio bei gyventojo labui. Nors nebūtina Dekalogo įrašyti į mūsų valstybės įstatymus, tačiau į jį atsižvelgė Konstitucijos kūrėjai. Tie įstatymai, kurie kertasi su dieviškąja ir prigimtine tvarka, ilgainiui atneša visuomenei nelaimę.
Be abejonės, per dvidešimt penkerius metus daug pasiekta, tačiau turime nuolat budėti. Įstatymai, įteisinantys abortą ar eutanaziją, yra nemoralūs, jie žudo ne tik tuos, kurių gyvybė atimama, bet ir mūsų visuomenę. Abejingumas negalintiems savimi pasirūpinti, korupcija, socialinės atsakomybės ir bendruomeniškumo stoka stumia silpnesniuosius į visuomenės užribį. Kiekvienam tenka atsakomybė atpažinti šalia kenčiantįjį ar silpnesnįjį, jį mylėti ir sudaryti sąlygas oriai, laisvai gyventi.
Visada greičiausiai ir tinkamiausiai pagalbą suteikia tie, kurie yra artimiausioje aplinkoje ir kurie veikia ne už atlyginimą ar pagal tarnybinę instrukciją, o iš meilės ir pašaukimo. Kiek alkstančiųjų pamaitino, stokojančių aprengė, benamių sušelpė, nuliūdusių paguodė Caritas ir kitos katalikiškos organizacijos, ėmęsi veiklos, kai dar nebuvo jokių valstybinių šalpos struktūrų. Nuo ko, jei ne nuo parapijų prasidėjo sovietų nuteriotų bendruomenių atsikūrimas, kas, jei ne ateitininkai, skautai, valančiukai ugdė pilietišką jaunimą, kurio nusiteikimu stiprinti ir ginti Tėvynę šiandien džiaugiamės. Jei valstybė labiau pasitikėtų ta gera valia ir labiau paremtų iniciatyvas, kurios subrandinamos Dievą, Tėvynę ir artimą mylinčių žmonių būreliuose, galėtume daug greičiau atsisakyti vaikų namų, tobulinti ligonių slaugą ir kurti orią, atsakingą visuomenę. Laikydamiesi meilės įstatymo, galime įkvėpti vilties net ir tiems, kurie neteko pasitikėjimo mūsų valstybe.
Prieš 25-erius metus Dievas mus atvedė į laisvę, už kurią šiandien ypač dėkojame. Suprasdami žmogaus ir laisvės trapumą, turime ne tik džiaugtis ir dėkoti, bet ir nuolat budėti, kad nenukryptume nuo ištikimybės, tiesos ir teisingumo kelio.
Vilniaus arkikatedra bazilika, 2015-03-11