Šią šventinę naktį sveikinu pirmiausia Apaštalinį Nuncijų Lietuvoje, sveikinu vyskupą Arūną, brolius kunigus, diakoną, seses vienuoles, valstybės atstovus, taip pat ir jus visus čia susirinkusius brolius ir seseris Kristuje, ir tuos, kurie stebi arba klauso šios transliacijos Mišių visoje Lietuvoje ir kitur pasaulyje, norėdamas jums palinkėti džiaugsmo pilnų, džiaugsmingų šventų Kalėdų ir ramybės kupinų metų.
Šiandienos pirmajame skaitinyje girdėjom pranašą Izaiją sakant: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą. Gyvenantiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.“ „Tauta, gyvenusi tamsoje.“ Išgyvenam metų trumpiausias dienas. Norisi šviesos. Puošiam eglutes šviesomis, puošiam visą miestą šviesomis. Bet ne apie tai pranašas kalba. Jis kalba apie nuodėmės tamsą, kai nesugebame išlikti Dievo šviesoje.
Ir taip atsitinka žmonėms gyvenant nevilties šalyje. Šventoji Žemė tuo metu, kai Jėzus gimė, buvo okupuota svetimos kariuomenės. Politinis režimas buvo sunkus. Savo gyvenime visokių sunkumų patiriame. Kasdienės rutinos sunkumai, ligos, mirtys, netektys ir nelaimės. Bandom pabėgti nuo tų dalykų dažnai laikinais malonumais, kurie, deja, dažnai baigiasi įvairiomis priklausomybėmis. Gyvenimas be džiaugsmo ir vilties, kuriuos tik Dievas gali mums suteikti, iš tikrųjų yra gyvenimas tamsoje ir neviltyje. Ir kiek žmonių šiandien gyvena be džiaugsmo ir be tos vilties…
Ši naktis mums primena, kad viltis yra mums teikiama ir siūloma. Ji mūsų neapleidžia ir neapgauna. Angelas skelbia piemenėliams ir mums apie Dievo malonę, atnešančią viltį. Angelo žinia ir paprasta, ir labai daug pasakanti: „Nebijokite. Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“
Angelas pradeda: „Nebijokite.“ Tai sako piemenims ir mums. Nebijokime tamsos, nebijokime kasdienių sunkumų. Ir tų nekasdienių sunkumų. Nebijokime nei balso, kuris nuskamba iš dangaus. Mums duotas ženklas: „Rasite kūdikį.“ Ar pagalvojote, kodėl Jėzus gimė kūdikiu? Iš vienas pusės, Jis norėjo gyventi pilną žmogaus gyvenimą – visi gimstame kūdikiais. Bet Marija Jo susilaukė stebuklingu būdu, tai Jis būtų galėjęs ir atsirasti kaip Melchizedekas, pasirodęs be giminės, ir niekas nežinotų, iš kur. Bet manau, kad Jėzus gimė ir pasirinko gimti kūdikiu, kad atvertų mūsų širdis. Tai yra kūdikio savybė – jis iššaukia mūsų meilę. Labai natūraliai ir kiekvienam taip atsitinka. Jėzus norėjo mus patraukti į savo artumą, o vėliau – į savo meilės slėpinį.
Kaip angelas sakė, jis yra Viešpats Mesijas. Tas Senojo Testamento pažadų išsipildymas yra mūsų viltis ir mūsų išganymas. Angelas praneša, kad Jis gimė Dovydo mieste. Piemenys buvo tam mieste. Kodėl tai mini? Todėl, kad Betliejuje Mesijas iš Dovydo giminės turėjo kilti. Jis turėjo būti tas karalius, tęsti Dovydo sostą. O Dovydo miestas – Betliejus. Betliejus etimologiškai reiškia duonos miestas. Šį ženklą jau tą turėjom prie Kūčių stalo, kai dalinomės kalėdaičiais. Gražus paprotys, turintis labai gilią reikšmę, kurios neturėtumėm praleisti: kalėdaičiai primena mums Atpirkėją, gimusį Duonos mieste, paguldytą ėdžiose, ten, kur gyvuliai ėda. Kad taptų mums maistu. Mus pamaitintų Eucharistine Duona. Ir tokiu būdu liktų su mumis, būtų arti mūsų, kad mes galėtumėm likti arti Jo. Jis vienas yra mūsų tikros ir neišsenkančios vilties ir džiaugsmo šaltinis.
Kalėdų šventės, kurias švenčiame, tikiuosi, linksmai, ir dovanos, kurių vaikai ir ne tik vaikai laukia, atneša mums džiaugsmo, bet tas džiaugsmas, deja, yra laikinas. Šventės kviečia mus atrasti tą džiaugsmą ir vilties šaltinį, kuris neišsenka. Atrasti Tą, kuris mums save dovanoja ne tik kasdien, bet ir su kiekvienu mūsų širdies plakimu. Ir su kiekvienu mūsų alsavimu. Kad tai mumyse išlaikytų tą džiaugsmą kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Šį vakarą netrukus Šv. Petro bazilikoje Šventasis Tėvas atidarys Šventąsias duris ir taip pradės Šventuosius Jubiliejinius metus. Sekmadienį visose pasaulio vyskupijose bus iškilmingai atidaromi Jubiliejiniai metai ypatingomis apeigomis katedrose. Ateinantį sekmadienį mes, pradėdami nuo Gailestingumo šventovės, procesija eisime į šią Katedrą pradėti švęsti Jubiliejinių metų.
Per šiuos metus mes visi esame kviečiami tapti vilties piligrimais. Semtis džiaugsmo, galima sakyti, kalėdinio džiaugsmo, nes tai kyla iš Jėzaus, Vilties Šaltinio. Tada, jo gavę iš Dievo, esame kviečiami dalintis su kitais. Su gyvaisiais – savo žodžiu, darbais, savo malda. Taip pat dalintis ta viltimi su mirusiaisiais – savo maldomis ir pelnytais atlaidais, kuriuos galime skirti už mirusiuosius. Tai yra kelionė, į kurią mes esame kviečiami šiais Jubiliejiniais metais. Tapti vilties piligrimais dalinant viltį kitiems, liudijant tą viltį, kurią nešiojame savo širdyse.
Šią šventą naktį patirkime gimusio Išganytojo teikiamą džiaugsmą ir tapkime vilties nešėjais mūsų dienomis tiems, kurie dar gyvena tamsoje ir yra nevilties varginami. Būkime tie vilties ir džiaugsmo nešėjai šiame pasaulyje, kuriam taip reikia Kristaus šviesos. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2024 m. gruodžio 24 d. Piemenėlių šv. Mišiose