Brangūs broliai vyskupai, ekscelencijos, brangūs kunigai, pašvęstojo gyvenimo atstovai, brangūs broliai ir sesės Kristuje,
mūsų gyvenimas pilnas įvairiausių rūpesčių, kurie skverbiasi į visas mūsų mintis, veržiasi atimti mums Dievo suteiktą ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Jie pasirodo įvairiausiomis formomis – kaip finansiniai rūpesčiai, sveikatos sutrikimai, nerimas dėl ateities, bejėgiškumas artimiausioje aplinkoje ir pasaulinių įvykių akivaizdoje.
Rūpesčiams didėjant, daug kas ieško pagalbos ir paguodos iliuzinėje užuovėjoje – siekiame bent trumpam pamiršti tai, kas mus kamuoja, griebiamės įvairiausių pramogų. Tačiau nei iliuzijos, nei pramogos neišsklaido gilaus nerimo. Greičiau atvirkščiai – dažnai stumteli žmogų link įvairių priklausomybių. Taip užuot nusiraminę, pajuntame dar didesnį nusivylimą. Turime liūdną patirtį – daugybė tautiečių neradę vilties šaltinio pakelia ranką prieš save.
Turime pripažinti – per daug tikimės, kad kiti išspręs mūsų problemas ir padarys tai žemiškomis priemonėmis. Be abejo, mūsų lūkesčiai teisėti – norime, kad visuomenėje vyrautų teisingumas, santarvė, tvarka. To trokšdami labai dažnai lengvabūdiškai ieškome politinių mesijų, kurie savo pažadais žada išgelbėti mus nuo dabartinių ir ateities krizių. Tačiau sugyvenimas, tikroji bendrystė visuomenėje atsiras tik tada, kai turėsime ramybę pirmiausia savo širdyse.
Šie metai paskelbti Tikėjimo metais. Taip dar kartą mums norima priminti, kad vienintelis mūsų Išgelbėtojas yra Jėzus Kristus. Kalbėdami tikėjimo išpažinimą, išpažįstame Vieną Dievą trijuose asmenyse ir įsikūnijusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kuris savo prisikėlimu užtikrina mums tikrąjį vilties šaltinį – amžinąjį gyvenimą. Marijos Dangun Ėmimo šventėje mes džiaugiamės, kad Marija, pati pirma įtikėjusi ir atsiliepdama, visą savo gyvenimą patikėjusi Dievui, nurodo, kas laukia ir mūsų einant šiuo keliu. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, kuris prieš 20 metų lankėsi Lietuvoje, pakartotinai ragino mus atverti savo širdis Kristui – įsileisti jį ir leisti jam vadovauti kiekvieną gyvenimo akimirką – kai džiaugiamės ar verkiame, kai esame sveiki ar kai užklumpa negalia.
Šiandien susirinkę čia, Pivašiūnuose, prie stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo, kuris prieš 25 metus buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis, atnešame jai, mūsų Motinai, savo rūpesčius, savo nerimą, savo sukauptą liūdesį. „Nuliūdusiųjų Paguoda“, jau ne vienam atsiliepusi stebuklais, kviečia mus sekti jos pavyzdžiu – įtikėjus pavesti Viešpačiui visus savo rūpesčius. Šie stebuklai paliudija Marijos užtarimo galią ir rūpinimąsi viltį praradusiais vaikais.
Kaip girdėjome šios dienos Evangelijoje, jau nuo pat savo misijos pradžios, kuomet Viešpaties angelas apreiškė Marijai žinią, kad ji pagimdys pasauliui Išganytoją, Marija, pati pagauta nuostabos ir džiaugsmo, nepasilieka šio džiaugsmo sau, bet skubėdama dalijasi juo su kitais. Marijos atvykimas į Zacharijo namus atneša palaimą jos giminaitei Elzbietai, kurią Dievas jau buvo apdovanojęs sūnumi senatvėje.
Elzbietos džiaugsmo ištara baigiama žodžiais, išaukštinančiais Mariją: Laiminga (gal geriau versti „palaiminta“) įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1, 45). Marija yra Dievo Motina ne tik dėl to, kad nešiojo savo įsčiose Jėzų, bet ir todėl, kad tikėjimu priėmė jį į savo širdį. Marijos atsakas Viešpaties angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Mes esame kviečiami ta pačia malda atsakyti Viešpačiui kiekvieną dieną, kai meldžiamės „Tėve Mūsų“ malda ir tariame žodžius „Teesie Tavo valia“. Atiduokime į Viešpaties rankas savo gyvenimą. Marijos gyvenimas buvo nuolatinė tikėjimo piligrimystė, ir į šią kelionę mes visi esame pakviesti.
Esame pakrikštyti, bet to neužtenka. Mes kviečiami į gyvą tikėjimo santykį su Dievu, kuris reiškiasi ne tik švenčių proga, bet kasdien, kreipiantis į Viešpatį su pasitikėjimu ir jam pavedant visus savo gyvenimo rūpesčius. Turime klausyti Jo balso ir, kaip Marija mokė, daryti tai, ką Jis mums lieps. Tai vienintelis kelias, leidžiantis susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, patirti tikrąją paguodą liūdint ir viltį bei ramybę šio gyvenimo sūkuriuose.
Tie, kurie pažįstame šią viltį, Marijos Sūnų, privalome padėti kitiems. Marija savo šlovinimo giesmėje liudija tuos didžius dalykus, kuriuos Viešpats padarė. Tad ir mes negalime tylėti, bet turime šia viltimi dalytis tiek savo artimoje aplinkoje, tiek visuomenėje. Turime pasakoti, ką Viešpats yra padaręs mūsų gyvenime, kiek Jis mus yra palietęs, pamilęs ir globoja. Kaip Marija, atpažinusi Dievo veikimą, Dievo stebuklą, nuskuba pas savo giminaitę Elžbietą padėti jai, taip ir mes, patyrę Viešpaties suteiktą viltį, esame pašaukti pasidalyti ja su kitais. Krikščionys privalo dalytis tikėjimo vaisiais. Bažnyčia artimo meilės darbais siekia ne tik suteikti stokojantiems maisto, drabužį ir pastogę, bet visų pirma pasidalyti Dievo suteikta viltimi. Tai ne vien „Caritas“ organizacijos veikla, bet ir kiekvieno krikščionio pareiga, kurią siekiame atlikti darbu ir malda, veikdami kartu savo parapijų bendruomenėse.
Maldoje į Mariją kreipiamės šv. Bernardo maldos žodžiais: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas.“
Tardami šiuos žodžius iš tikrųjų nesiekiame Marijai priminti jos didžių darbų ir užtarimo. Taip meldžiamės, kad patys nepamirštume, kokių didžių dalykų Viešpats yra padaręs mūsų gyvenime. Juk taip dažnai nepastebime didelių ir mažų stebuklų, kuriais Viešpats ženklina mūsų gyvenimą, ir už juos nepadėkojame.
Pasitikėjimo kupini skubame prie Mergelės Marijos, mūsų Motinos. Būdami nusidėjėliai drįstame eiti prie jos ir prašyti. Tačiau juk todėl, kad esame nusidėjėliai, Viešpats mus kviečia prie savęs, kad galėtu prisiliesti ir išgydyti mūsų širdis, vėl suteikti to džiaugsmo ir ramybės, kurios taip trokšta mūsų širdys.
Kreipkime savo maldas ir prašymus į ją, su pasitikėjimu semkimės iš šio paguodos šaltinio. Bet atsigėrę gyvojo vandens, Marijos pavyzdžiu pasidalykime su kitais.
Nuliūdusiųjų Paguoda, Tavęs nuolatos šaukiasi vargų prispaustieji ir baimės apimtieji. Tavyje paguodą ir paramą suranda visi, kurie ieško Tavo pagalbos, kai šeimas ir kraštą ištinka nelaimės. Bažnyčios Motina, apsaugok mus nuo pavojų, suteik tikėjimo dovaną, gelbėk nuo dvasinės mirties, pagydyk abejingas širdis, duok malonių mūsų sielai ir kūnui. Mes trokštame būti Tavo Sūnaus Prisikėlimo dalininkai.
Gintaras GRUŠAS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas